Prezidentės pateiktos Švietimo įstatymo pataisos nėra pirmas bandymas įteisinti mokyklų vadovų kadencijas – tokių iniciatyvų Seime jau buvo kelios, tik praeitoje kadencijoje net tris kartus Seimas balsų dauguma tokias pataisas atmetė.
Tiesa, tie pasiūlymai buvo šiek tiek kitokie: buvo siekiama įtvirtinti 5 metų kadenciją, neribojant jų skaičiaus toje pačioje įstaigoje, jei atestacijos metu vadovo veiklos vertinimas atitinka nustatytus kriterijus. Prezidentės siūlymas yra radikalesnis: kadencijų skaičius ribojamas iki dviejų toje pačioje įstaigoje. Ir ne tik. Šį kartą pasiūlymai išsamesni: kalbama apie vadovų atrankos depolitizavimą, kasmetinį jų veiklos vertinimą ir galimybę atleisti iš pareigų nesibaigus kadencijai, savivaldos stiprinimą, nepriekaištingą reputaciją. Taigi kompleksinis požiūris į kelias procedūras: atranką, skyrimą, vertinimą.
Taip, kadencijų įtvirtinimas sukurtų prielaidas kurtis demokratinei vadybos kultūrai, kad mokykloje neįsigalėtų vienvaldiškumas ir vadovų įtikėjimas savo galia, kad jie nepasijaustų kaip savo nuosavos įstaigos šeimininkai, galintys nepaisyti pedagogų nuomonės, tėvų ir mokinių pozicijos.
Nėra jokių patikimų žinių, kad sistema pasiruošusi tokiems pokyčiams, priešingai, teigiama, kad stokojama motyvacijos siekti vadovo karjeros dėl daugelio veiksnių.
Puikiai žinome, kad per ilgą laiką, nesant jokių kadencijų ir realaus jų veiklos vertinimo, mokyklose susiformuoja paklusnaus lojalumo ar net baimės kultūra, susikuria įvairios emocinių santykių siejamos grupės, nusistovi išrinktųjų ir atstumtųjų luomai ir pan. Šie dalykai dezintegruoja, skaldo bendruomenę.
5 metų kadencija ir kasmetinis vadovų, direktoriaus ir pavaduotojų, veiklos vertinimas nustatytų teisines prievoles vadovams tinkamai atlikti savo pareigas, užtikrinti mokykloje darbinę, saugią, demokratinę atmosferą bei įtvirtintų asmeninę atsakomybę už mokyklos veiklos pasiekimus. O teisinis mechanizmas leistų steigėjams ar kitoms įgaliotoms institucijoms apginti viešąjį interesą, kad vadovai neužvaldytų bendruomenės ar jos autokratiškai nevaldytų. Taip būtų užkertamas kelias ir galimybei manipuliuoti mokytojais ar bendruomene.
Bet kadencijų toje pačioje įstaigoje ribojimas kelia pagrįstų abejonių. Pirmiausia todėl, kad nėra sukurta jokia nuosekli vadovų rengimo, jų kvalifikacijos tobulinimo, karjeros ir socialinio saugumo sistema. Įtvirtinus kadencijų skaičiaus ribojimą, talentingi, pasiaukojančiai ir sąžiningai dirbantys ar inovatyvias mokyklas sukūrę vadovai kaskart pasijaustų niekam nereikalingi ir socialiai neapsaugoti.
Akivaizdu ir kitkas – šios normos įgyvendinimas sukeltų nemenką sumaištį švietimo sektoriuje, nes vienu metu turėtų keistis daugiau kaip pusė direktorių ir, žinoma, kur kas daugiau jų pavaduotojų. Nėra jokių patikimų žinių, kad sistema pasiruošusi tokiems pokyčiams, priešingai, teigiama, kad stokojama motyvacijos siekti vadovo karjeros dėl daugelio veiksnių: atsakomybės ir veiklos sudėtingumo, neadekvataus atlyginimo ir t.t. Kita vertus, ne kadencijų skaičiaus ribojimas išspręs švietime besikaupiančias problemas – tai tik detalė. Turime kalbėti apie mūsų valstybės tikslus ir ambicijas, švietimo turinį, didaktinį inovatyvumą, vadovų ir pedagogų karjeros sistemą, švietimo aprūpinimą ir t.t.
Žinoma, nei pats įstatymas, nei pataisos negali pateikti išsamaus ir detalaus mokyklų vadybos vaizdo, čia tegalima nustatyti bendrąsias nuostatas ir pagrindinius principus. Konkretika išskleidžiama ministerijos teisės aktuose.
Šiandien akivaizdu viena – stinga sisteminio požiūrio į mokyklų vadovavimo problematiką, neskubama kurti vadovų rengimo, kvalifikacijos, atestacijos ir karjeros sistemos. Kol tokios sistemos neturėsime, veiks tik galvų kapojimo tvarka, reakcijos į kokius nors nutikimus mokyklose.
Kol nebus sukurta tokia sistema, siekti būti vadovu tiesiog nebus motyvacijos, nes veiks laikinumo baimė. O stokojant realiai veikiančių vadovo veiklos vertinimo instrumentų, kur reikšmingas vaidmuo tektų bendruomenei, o vertinimo procese būtų pasiekta visų švietimo dalyvių vaidmenų pusiausvyros, visada lojalumas ar artumas steigėjo politinei daugumai užtikrins vadovavimo ilgalaikiškumą.
Kita vertus, ar teisinga, jei gerai dirbantis ir visų mylimas vadovas besąlygiškai rotuojamas ir verčiamas dalyvauti kitos įstaigos vadovo konkurse ar turi dairytis, kur jis skelbiamas. Valstybė, investuodama į vadovo kompetenciją, neturėtų beatodairiškai švaistytis sukauptu turtu. Kas kita, jei vadovas stabdo mokyklos kaitą, terorizuoja pedagogus, naudojasi savo padėtimi, veikia neskaidriai ar galimai pažeisdamas įstatymus – čia jokių kompromisų negali būti. Ir steigėjai turi turėti tinkamus teisinius instrumentus tokioms problemoms greitai spręsti.
Ketinimai tobulinti teisinį vadovų skyrimo reglamentavimą reikalingi, tačiau tik pagrįsti, aiškūs ir efektyvūs, kad mokykla netaptų nuolatinės sumaišties erdve, kur dominuos ne racionalūs sprendimai, o pageidavimų kakofonija. Tokių pavojų reikia išvengti. Reaguodami į švietimo realybės skaudulius, neturėtume orientuotis tik į problemų greito sutvarkymo reikalus, o turime kurti modernią, sisteminę švietimo vadybos strategiją ir jos mokyklą.
Valentinas Stundys yra TS-LKD partijos narys, Seimo narys
