Nors ministrė emocingai dievagojosi, kad viskas gerai, kad vyksta paieškos procesas, kad ją be reikalo puola žiniasklaidoje, tačiau paprastai, aiškiai ir suprantamai nesugebėjo paaiškinti, nei iš kur 2, nei 6 milijonai eurų. Galiausiai trenkė, kad bus paimti iš europinių projektų.
Taigi akivaizdu, kad Vyriausybės vadovas ir ministrė neturi jokio realaus plano, kaip tesėti pažadus mokytojams, o Švietimo ir mokslo ministerija palikta savo programose surasti visus pažadėtuosius. Antra – jei bus tikslinamos iš ES paramos finansuojamos programos, tai ne tik gali vėluoti lėšos neformaliam vaikų švietimui, nes reikės laiko pakeitimas suderinti, tai neišvengiamai stabdys jų sklandų finansavimą bei įgyvendinimą, bet bus apkarpytos ir europinių programų veiklos, t.y. bet kuriuo atveju ministrė bandys pažadus įgyvendinti vaikų sąskaita.
O pastarųjų dienų ministrės teiginys, kad Lietuvos mokyklose dirba 10 tūkst. pedagogų daugiau nei reikia, stebina drąsa ir užmojais. Kodėl?
Kodėl ketverius metus šita valdžia, jei tie mokesčiai tokie blogi, nieko nepakeitė, kodėl nesiėmė sisteminės mokesčių reformos? Kodėl šių metų švietimo biudžetas per visą pastarąjį dešimtmetį yra pats mažiausias, tik 4,2 proc. BVP?
Priminsiu tik kelis šios Vyriausybės programos uždavinius: „skatinsime mažų pradinių mokyklų išsaugojimą ir naujų ugdymo įstaigų steigimą kaimo vietovėse/ koreguosime bendrojo ugdymo mokyklų reformą taip, kad nebūtų draskomas suformuotas bendrojo ugdymo mokyklų tinklas ir dėl to nedidėtų darbo netekusių mokytojų skaičius, būtų išsaugomos mokyklos kaimo vietovėse/ tobulinsime lėšų skyrimo mokykloms metodiką, kad būtų išsaugomos mokyklos kaimo vietovėse/ sudarysime tinkamas darbo, buities ir kitas sąlygas mokytojams, dirbantiems kaime/ atkursime mokytojo profesijos prestižą, stiprinsime mokytojo statusą visuomenėje/išgyvendinsime smurtą ir patyčias mokyklose“ (citatos iš LR Vyriausybės 2012-2016 metų programos, puslapis 29-31). Ši Vyriausybė „sėkmingai“ savo tikslus pasiekė: iš 32 tūkst. pedagogų trečdalis (per 10 tūkst.) dirba nepilnu krūviu, dešimtadalis teturi mažiau nei dešimt pamokų, o daugumos atlyginimas – beveik garsioji minimali alga. Taigi ministrė išsižada savo koalicijos programos? Sėkmingo biudžetininkų nuskurdinimo Vyriausybė?
Suprantu, kad šios valdžios gerbėjai ims piktintis ir rašyti emocingus komentarus: jūs sumažinote tą, aną ir kitą, įvykdėt naktinę mokesčių reformą, niekšas tas ir šis…
Žinoma, koks skirtumas, kad tada ekonomika smuko, o dabar kyla – žmogui svarbiausia jo padėtis. Kviečiu ramiai pažvelgti į dabarties padėtį ir pasvarstyti: kodėl ketverius metus šita valdžia, jei tie mokesčiai tokie blogi, nieko nepakeitė, kodėl nesiėmė sisteminės mokesčių reformos? Kodėl šių metų švietimo biudžetas per visą pastarąjį dešimtmetį yra pats mažiausias, tik 4,2 proc. BVP? Kodėl pedagogų ir dėstytojų atlyginimai per pastaruosius metus tolygiai mažėjo, o vidutiniai atlyginimai valstybėje didėjo? Kodėl?
Pati ministrė tokiu būdu paneigia A.Butkevičiaus vadovaujamo ministrų kabineto programą ir demaskuoja valdančiosios koalicijos visos kadencijos neveiklumą ir jos nežinojimą, ką reikia neatidėliotinai daryti.
Valdančiųjų visos kadencijos populizmą ir pigų, neatsakingą pataikavimą žmonėms negailestingai daužo realybė: reikėjo sprendimų ir pokyčių, bet jų valdantieji vengė, džiaugdamiesi gerėjančia ekonomika, tačiau visiškai pamiršę, kad tą gerėjimą turi realiai jausti žmogus, kad reikia matyti Lietuvos raidos perspektyvą, jos ateitį. Šiose žabangose ir pasimetė ministrė, matydama, kaip bliūkšta jos geri ketinimai, suprasdama, kad vien ambicijų per maža, kad švietimas, nepaisant gražių ketinimų, lieka šios valdžios interesų užribyje.
Valentinas Stundys yra Seimo TS-LKD frakcijos seniūno pavaduotojas, Šešėlinės vyriausybės švietimo ir mokslo ministras
