Jei seniūnijoje tokių ne mažiau kaip 1/3, savivaldybės tarybos sprendimu greta valstybinės kalbos tautinės mažumos kalba gali būti užrašomi gyvenamųjų vietų, gatvių, viešojo administravimo subjektų pavadinimai bei topografiniai ženklai. Kai tautinei mažumai priklausančių gyventojų mažiau nei 1/3, reikalinga visų tos seniūnijos gyventojų apklausa. O savivaldybėse, kuriose tautinė mažuma, remiantis paskutinio visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, sudaro ne mažiau kaip 1/3 viso gyventojų skaičiaus, siūloma atskirais atvejais dvikalbystę įteisinti ir viešajame administravime. Valstybinės kalbos įstatymo pataisose tik nustatomos išimtys, kurios numatomos kituose įstatymuose. Štai taip socialdemokratai pasitiko Vasario 16-osios šimtmetį ir pagerbė Lietuvoje viešėjusį Lenkijos prezidentą A.Dudą.
Pirmiausia apie Tautinių mažumų įstatymo projekto sąvokų sampratą, nes ji svarbi formuojant valstybės politiką, yra jos išeities pozicija. Jas autoriai apibrėžia be skrupulų, formaliai: mažuma – tai „grupė piliečių, kurie laiko save kitos negu lietuvių tautybės ir kurių tėvai ( seneliai, proseneliai) ar vienas iš jų yra ar buvo atitinkamos tautybės“, o bendrija – tai juridinis asmuo. Mažumos apibrėžimui tėra taikomi du kriterijai: savęs identifikavimo ir giminystės patvirtinimo. Jokių nuorodų į istoriškumą ar tradiciją. Tokia abstrakti samprata leidžia bet kam ir bet kaip save su kuo nors tapatinti.
Pasaulio praktikoje yra kiek kitaip: stengiamasi pagrįstai klasifikuoti mažumas, ypač konkrečiai apibrėžiant senbuvius ir atvykėlius; aptariant tautinės mažumos gyvenamosios vietovės pripažinimo tradicine klausimą; apibrėžiant tautinių mažumų santykio su valstybingumo istorija aspektus ir pan. Taigi tautinės mažumos sampratos klausimas nėra toks paprastas. Socialdemokratų pasiūlytas variantas yra klastingai pavojingas.
Mažumos apibrėžimui tėra taikomi du kriterijai: savęs identifikavimo ir giminystės patvirtinimo. Jokių nuorodų į istoriškumą ar tradiciją.
Net Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 21 straipsnis nustato aiškų riboženklį: „Jokia šios pagrindų Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip suteikianti teisę dalyvauti veikloje ar atlikti veiksmus, kurie prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams ir ypač valstybių suvereniteto, lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams“.
Akivaizdu, kad valstybės, formuodamos savo tautinių mažumų politiką, pirmiausia rūpinasi savo valstybės saugumu ir jos integralumu, nes valstybės stabilumui gali turėti įtakos tautinių mažumų dydis, jų požiūris į valstybingumą, politinis susitelkimas, kaimyninių valstybių manipuliacijos tautinėmis mažumomis ir pan. Įvairūs Lietuvoje atlikti sociologiniai ir moksliniai tyrimai tik patvirtina, kad čia yra grėsmių galimybės.
O jų atsiveria daug tada, kai tautinė mažuma yra ta grupė, kurios tautiečiai sudaro kaimyninės valstybės daugumą. Tos grupės paprastai susidaro dėl okupacijų, teritorijų perdalijimų ar senų valstybinių ryšių. Lietuvoje būtent šios grupės yra aktyviausios.
Socialdemokratų siūloma dvikalbystė – trikalbystė yra antikonstitucinė iniciatyva.
Beje, Lietuvos Konstitucijoje vartojama tautinių bendrijų sąvoka, nes „tautinė mažuma“ savaime reiškia diskriminavimą, priešpriešą daugumai. Tarptautinėje teisėje nėra visuotinai pripažinto tautinių mažumų apibrėžimo, taip paliekama teisė pačioms valstybėms įvertinti savo specifines aplinkybes, istorinę patirtį, geopolitines sąlygas ir galimas grėsmes.
Tiesa, pasaulyje kiek dažnesnė tautinės mažumos samprata yra grindžiama aiškiu principu: tai tos žmonių grupės, kurios išsibarsčiusios keliose valstybėse, bet niekur nėra sukūrusios savo valstybės. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija iš esmės ir kalba apie tokio tipo mažumas kaip pasaulio kultūros paveldo dalį, reikalingą valstybių apsaugos ir globos. Tokia pozicija būtų labiausiai tinkama Lietuvos padėčiai.
Socialdemokratų siūloma dvikalbystė – trikalbystė yra antikonstitucinė iniciatyva. Konstitucijos 14 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Mūsų Konstitucinis Teismas keliuose savo nutarimuose atskleidė, ką reiškia konstitucinis valstybinės kalbos statusas, kokias prievoles jis nustato valstybės institucijoms. Seimui, beje, pareigą įstatymais nustatyti, kad būtų užtikrintas valstybinės kalbos vartojimas viešajame gyvenime bei numatytos kalbos apsaugos priemonės.
Šiuo atveju projekto autoriai, tik pažodžiui perskaitę Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos atskirus straipsnius ir neįsigilinę į visumą bei šios Konvencijos komentarą, teikia nepagrįstus pasiūlymus įteisinti dvikalbius pavadinimus. Konvencijos 11 straipsnio 3 dalyje tokia galimybė – ne prievolė – yra numatyta, bet paminėtos net kelios sąlygos: tradiciškai gausiai gyvenama, vartojami tradiciniai pavadinimai, paisoma nacionalinės teisės reikalavimų, atsižvelgiama į konkrečias sąlygas ir t.t. Pavadinimai nėra tik formali iškaba, jie apibrėžia ir specifinį kultūrinį arealą. Bandymai įvesti naują tvarką yra ne tik antikonstituciniai, bet pirmiausia griaunantys mūsų kultūrinį integralumą, neatitinkantys istorinių lingvistinių tyrimų faktų.
Dar prieš kelerius metus Konvencijos Patariamasis komitetas savo ataskaitoje Lietuvai dėl tautinių mažumų kalbų vartojimo pabrėžė, kad privalomas valstybinės kalbos vartojimas neturėtų peržengti viešojo gyvenimo ribų. Mūsų įstatymai ir numato „ privalomą valstybinės kalbos vartojimą tik viešajame gyvenime, o kitose gyvenimo srityse asmenys gali vartoti bet kokią jiems priimtiną kalbą“( Konstitucinis Teismas, 1999, 2011 ).
Socialdemokratų frakcijos atstovų „dovana“ atkurtosios Lietuvos šimtmečiui visiškai prasilenkia su Vasario 16-osios idealais ir vertybėmis. Politika, auginanti valstybės ateitį, turi būti formuojama ne atsitiktinėmis, proginėmis iniciatyvomis, o atsakingai atsigręžus į istoriją, įvertinus dabarties sprendimų poveikį būsimiems mūsų Tautos ir Valstybės gyvenimo dešimtmečiams.
Valentinas Stundys yra Lietuvos socialiosios rinkos plėtros instituto vadovas, TS-LKD partijos narys.