Arimas iki nukritimo
Kam ši šventė reikalinga? Įrodyti, kad mes sugebame profesionaliai šokti, groti, dainuoti būdami saviveiklininkai? Ar mūsų tikslas – verstis per galvą norint įtikti žiūrovui? Kuo efektingesnis pasirodymas nepaisant begalinių pastangų ir alinančių repeticijų?
Mes turime kurti šventę ne tik žiūrovams ar valdžiai, bet ir sau. Ką pamato pakiliai nusiteikęs šventės dalyvis – čiužinius sporto salėje, valgyklinį maistą ir repeticijų grafiką nuo dešimtos iki dešimtos. Begalinis noras viską atlikti profesionaliai, įsišaknijęs nuo sovietinių laikų, baigia „užknisti“ visus.
Ką pamato pakiliai nusiteikęs šventės dalyvis – čiužinius sporto salėje, valgyklinį maistą ir repeticijų grafiką nuo dešimtos iki dešimtos.
Kaip šiandien pamenu, pervargusiais veidais vaikšto šokėjai, dainininkai, kiti atlikėjai. Bet vyriausieji, o jų gyvas galas, nepalenkiami – arsim iki nukritimo.
Valgot ir miegat nemokamai, čia ne lepūnėlių prieglauda, na, po repeticijos „linčiuoja“ vadovėlius grasindami „nugrūsti“ kolektyvą į tokią vietelę, jog nepastebės, kad šventėje dalyvauji.
Begalinis noras būti neklystančiais „vyriausiais“ užkoduotas jų sovietinėse smegenyse. Jie grįžta į užsakytą viešbutį, „padiskutuoja“ vakarais, o ryte su nauja energija skuba „daryti“ meno. Taigi kūrybinis šventės procesas tęsiasi: repeticijos, repeticijos... Tikrieji šventės kūrėjai daugiau nieko nemato. Užmirškite ekskursijas, Gedimino pilį, – visko, ko tikėjaisi atvykęs pirmą kartą į sostinę, nebus, viskas suplanuota didžiajam rezultatui – Dainų šventei.
Ansamblių vakaras stipriai nukraujavęs
Pirmas pasirodymas. Ansamblių vakaras. 1924 metais pirmojoje Dainų šventėje dainų ir šokių ansambliai nepaminėti. Jie atsirado 1970 metais, sovietiniais laikais, nors ir sunkiai, dar gyvuoja Kalnų parke.
Sekdami ansamblio ,,Lietuva“ pėdomis, kuriems kelrodė žvaigždė buvo Igorio Moisejevo ansamblis, kėlėme sau užduotį šokti, groti, dainuoti kaip profesionalai. Į aikštę išbėgdavo 24 „Lietuvos“ ansambliai. Studentiški ir kai kurių miestų kolektyvai demonstravo „nerealią“ šokio techniką, puikų vokalinį ir instrumentinį pasiruošimą, net „profams“ darėsi nejauku.
Taip buvo, niekas nepaneigs. Ansamblių vakaruose vyravo „Lietuvos“ ansamblio programos, tekdavo įveikti aštuoniolika šokių, sunkių chorinių ir instrumentinių kūrinių, visi stengėsi, nes kolektyvai buvo išlaikomi ir neblogai finansuojami.
Kas vyksta dabar? Ansamblių vakaras stipriai nukraujavęs, nes sudėtinga išlaikyti tokio dydžio kolektyvus. Net kelrodė žvaigždė valstybinis ansamblis „Lietuva“ visiškai išsikvėpęs, nebegriežia pirmuoju smuiku, nors 3 milijonų dotacija metams turėtų įpareigoti... Tik Leokadijos Dabužinskaitės, Ansamblių vakaro meno vadovės, vyriausiosios choreografės, scenarijaus autorės, begalinis tikėjimas dar stumia ansamblių šventę, paremtą studentiškais kolektyvais ir kitais entuziastais.
Tačiau kartais šventa trejybė, populiari Lietuvoje, ima ir pakiša koją, vienas žmogus negali aprėpti visko, nors norai dideli.
Žiūrovai, pasiruoškite šokių maratonui
Mano pirmasis krikštas asocijuojasi su šia švente. 1980 metai. „Šventiniai vakarai“. Startavau kaip ansamblio choreografas, na, o programoje – etnografinių sričių: dzūkų, aukštaičių, žemaičių, suvalkiečių, kalendorinių švenčių papročiai.
Mano pasiūlymas ateičiai ansamblių šventei – originalūs kolektyvų pasirodymai, kurių programas galėtų pamatyti ir žiūrovai, ir dalyviai.
Ar galima pakartoti šį įspūdingą renginį, greitai pamatysime. Mano pasiūlymas ateičiai ansamblių šventei – originalūs kolektyvų pasirodymai, kurių programas galėtų pamatyti ir žiūrovai, ir dalyviai.
Finale – geriausi 8–12 vadovų pasiūlytų kūrinių, kartu ir vakaronė su kaimo kapelomis. Pasijauskime tikrais šventės dalyviais, o ne robotais, metų metus zulinančiais tą patį repertuarą. Ar turime originalių idėjų, ar vis dar norime laikytis sovietmečiu pasiūlytų taisyklių, parodys laikas.
Šokių diena – tai tikra kolektyvų makalynė. Pasirodys spaliukai, pionieriai, atsiprašau, jauniai, jaunučiai, jaunimas, „pagyvenę“ jaunuoliai, iš viso 42 šokius pademonstruos kolektyvai. Šventės meno vadovas, scenarijaus autorius, vyriausiasis choreografas, žodžiu, trys viename – Vidmantas Mačiulskis.
Nepasikuklino. Repertuare – devyni visko sugebančio pono šokiai. Net sovietiniais laikais šokį reikėjo pateisinti: iš kurio regiono, kaip jį atliko mūsų senoliai, kuo remiantis jis sukurtas.
Dabar jaunimas nesismulkina. „Ąžuolyno polka“, „Jadvygos polka“, „Aneliukės polka“, „Karvelio polka“ gerai įvaldė polkos žingsnį, ir jų kombinacijas perkelsime į aikštę.
Žiūrovai, apsišarvuokite kantrybe, pasiruoškite šokių maratonui. Nes tikrinti ir pertikrinti kolektyvai, manau, neblogai įsisavino repertuarą, dar pora metų, ir pusė Lietuvos tryps savo kultūrnamiuose.
Šventė turi nešti džiaugsmą
Ir kas čia tokio, klausiate. Kas naujo tautinėje šventėje, kas pasikeitė nuo sovietinių laikų? Ar aikštės brėžiniai pakito, ar yra nors kokių naujovių, ar žengsime jau seniai išarta vaga, tik su naujais artojais? Ar visiškai užmiršime blezdingėlę, sadutę, džigūną ir pasiduosime trenažinių šokių bumui? Tai parodys šventė, kurioje žadama daug „specialiųjų efektų“.
Dainų diena prasidės eitynėmis. Kviečiu įsilieti ir pabūti su tauta ir miestų merus, Seimo narius, valdžią. Nepasididžiuokite, solidariai žingsniuokite Gedimino prospektu iki Vingio parko, kaip daugelis žengėte Gegužės 1-ąją.
Palikite prie darboviečių juodas volgas (atleiskit, nusišnekėjau – juodus neperšaunamus mersedesus), su daina į šventę kviečia jus tauta. Nežinau, daug ar mažai chorų. Palyginimui: 1924 metais dalyvavo 11 tūkst. 850 choristų, šiemet laukiama 14 tūkst., jie atliks 35 dainas.
Viskas paskirstyta chorų kategorijomis nuo pirmos iki ketvirtos. Pirmieji, aišku, dainuos apie trisdešimt dainų, ketvirtieji gal „prituravos“ keliomis – svarbu masė. Šioje šventėje dominuoja studentiški ir mokantys skaityti iš lapo chorai.
Šventė turi nešti džiaugsmą, kai jai pasibaigus pamatai dalyvius, bėgančius į savo autobusus, apima jausmas – pagaliau laisvė.
Visų dalyvių laukia trijų dienų alinančios repeticijos, nes valstybei skirti daugiau lėšų tiesiog ne prioritetas, pažiūrėkite, koks kolektyvų lygis: giriasi užmiršę, kad kultūra menkiausiai finansuojama Europos Sąjungoje. Nesiimu spręsti ir kritikuoti, nesu chorvedys, žinau, be vadovų ir dalyvių pastangų šventė neįvyks. Ar ilgai laikysimės tik begaliniu atsidavimu dirbti už grašius, parodys laikas. Šventė turi nešti džiaugsmą, kai jai pasibaigus pamatai dalyvius, bėgančius į savo autobusus, apima jausmas – pagaliau laisvė.
Reikia nedaug – normalaus požiūrio
Pateikiau vaizdą, šventėse matytą nuo 1980 iki 2009 metų, nes pats jose dalyvavau kaip choreografas, šokių kūrėjas.
Ir dabar dirbu choreografo darbą, bet nieko negaliu su savimi padaryti, nenoriu būti nei vadovo, nei dalyvio kailyje, tai perfrazuosiu Andriaus Mamontovo žodžius: „Dainų šventės užkniso juodai.“ Jeigu jūs neturite tokio komplekso, tikrai dalyvaukite.
Lietuvai reikia švenčių, tik noriu priminti – dalyviai ir vadovai tikrai verti didesnio valstybės dėmesio ir paramos, čia ne vieta taupyti. Pakvieskime į koncertą Katedros aikštėje, skirtą šventės dalyviams, vilniečiams, svečiams. Ar bus daugiau progų pademonstruoti meilę ir susitelkimą Lietuvai? Parodytas dėmesys visiems atneš tik gerą nuotaiką.
Reikia nedaug – normalaus požiūrio, kad dalyviai ir vadovai nėra baudžiauninkai, ir sovietinis kvapas išgaruos, kai susikibsime už rankų ir visi užtrauksime: „Ir aš tikrai myliu Lietuvą, aš tikrai myliu Lietuvą, aš tikrai myliu Lietuvą, ar mylit ją jūs?“
Vidmantas Ežerskis yra baletmeisteris, pedagogas
