Aprimo aistros, pasidarė įtartinai tylu, nes yra kitų, svarbesnių, problemų. Aš puikiai tai suprantu, esu pilietiškas. Bet kaip pilietis noriu tautai pristatyti, kas yra kultūros darbuotojas.
Daugeliui atrodo, kad tai iškilūs rašytojai, dailininkai, kompozitoriai, režisieriai. Deja, į sąrašą įeina ir visuomenės nepelnytai užmiršti muziejininkai, bibliotekininkai, kolektyvų vadovai, kurie kultūringai triūsia kultūrnamiuose. Norint tapti garbingais kultūros darbuotojais, mums tenka nemažai dirbti. Muzikos mokykla, konservatorija, Muzikos ir teatro akademija – tai muziko kelias, Vilniaus universitetas – tai bibliotekininkų ir muziejininkų kalvė.
Kiti, siekiantys tapti menininkais, praleidžia dar daugiau laiko lavindamiesi; tai reikalauja nemažai fizinių, dvasinių, piniginių lėšų ir trupučio talento. Mes nesame savo išsilavinimu prastesni už teisininkus, inžinierius, gydytojus, mokytojus, tai kodėl į mus žiūri kaip į antrarūšius? Kultūros darbuotojų noras tapti lygiateisiais piliečiais, už atliktą darbą gauti normalų atlygį iki šiol nesuprantamas.
Mes nesame savo išsilavinimu prastesni už teisininkus, inžinierius, gydytojus, mokytojus, tai kodėl į mus žiūri kaip į antrarūšius? Kultūros darbuotojų noras tapti lygiateisiais piliečiais, už atliktą darbą gauti normalų atlygį iki šiol nesuprantamas.
Noriu kultūringai, nekeldamas isterijos priminti – atėjo laikas šį klausimą spręsti aukščiausiu lygiu, nes kaip kultūra „rūpinasi“ valstybė, taip „rūpinasi“ ir savivaldybės, skirdamos 2–4 proc. biudžeto lėšų.
Vietiniai karaliukai į klausimą, kodėl ir vėl mažinami asignavimai kultūrai, dažniausiai atsako taip: nevaikščiokite atkišta ranka, užsidirbkite, lyg labai užsidirba sporto trenerai, mokytojai ar pats meras.
Tarybos nariai pritaria – lengviausiai „nuimti“ nuo kultūros, nes kultūros darbuotojai, jų manymu, gali pragyventi iš papildomos veiklos, aktorius – vesti renginius, choreografė – pasisukioti ant stulpo bare, na, o chorvedžiai – groti vestuvėse. Tiesa, dar yra bibliotekininkai, tegu mezga ar siuva darbe, juk nepervargsta... Taip kalba susireikšminę miestelių politikai, gerai išmokę savo vaidmenį ar į jį įsijautę
Pateiksiu faktus: kultūros darbuotojų atlyginimas yra 1200 litų, jeigu nežinojote, kultūringo kultūrininko alga – 300 eurų, kultūringos valytojos – 280. Kodėl taip atkakliai noriu atkreipti ne tik valdžios, bet apskritai visuomenės dėmesį į jau daugelį metų esančią situaciją?
Nes menininkai nėra gerbiami mūsų krašte. Vaizdelis pasikeičia apsilankius kitose Europos Sąjungos valstybėse, kurias mes taip garbiname, ir pamačius, kaip ten gyvena kultūrininkai. Grižti lyg kuolu trenktas... Kodėl ten kultūros žmonės vaikšto orūs, lyg būtų iš kitos planetos, kodėl jiems nereikia galvoti apie nepriteklius ar savo statusą visuomenėje? Viskas išspręsta paprastai – atlygis suteikia pasitikėjimo savimi jausmą. Esame Europos vidurys, tad ar reikia nežmoniškų pastangų ir lėšų, kad ir mes būtume orūs?
Jau nekultūringai ir erzinamai įsivažiavau, atleiskite už tokį įžūlumą, o dabar linksmiau. Dėmesio, attention, sako Lietuva, atėjo permainų metas.
Posakis „skurstantis menininkas – didis menininkas“ tampa juokingas. Permainos vyksta, gerbiamieji, verslas verslioje Lietuvoje klesti, tai atsiliepia ir menininkams. Pagaliau žengtas drąsus žingsnis – vietoj mūsų sąmonę nuodijančių meksikietiškų muilo operų atsirado lietuviški N serialai.
Čia viską sužinosite: ir kas meluoja geriau, kur praleisti vasarą – Naisiuose ar Turkijoje, ir daugybę įvairių nutikimų, kurių buvo ar nebuvo Lietuvoje. Kiek sukurta darbo vietų, kiek menininkų pagerino savo buitį įsisukę į šią biznio mašiną? Jau pradėjome lengviau kvėpuoti, šypsosi „Domino“ teatre vaidinantys aktoriai. Reikia arti, bet yra už ką, net dailininkų darbai perkami namų interjerui gerinti. Visiškai palaikau prodiuserius, kepančius serialus ar komedijas. Aš už „pirk muilą“ lietuvišką. Yra paklausa, yra pasiūla, kuriamos darbo vietos. Geriau lietuviška Marija nei meksikietiška Marijana.
Visiškai palaikau prodiuserius, kepančius serialus ar komedijas. Aš už „pirk muilą“ lietuvišką. Yra paklausa, yra pasiūla, kuriamos darbo vietos.
Tačiau ar Lietuvoje rasi patenkintų sėkme? Ir tie amžini nesusipratėliai (kaip jie nusibodo) nori vaidinti menininkus.
Nebūsiu masinės kultūros vergu, rėkia jie, mūsų neremia, valdžia mus diskriminuoja. Bet juk mes turime teisę rinktis. Ką tu grosi, jaunuoli, – džiazą ar „popsą“, šoksi baletą ar gatvės šokį, kur tu reikalingesnis? Privalai pasirinkti.
Ką veiksi baigęs mokslus? Nori būti aktoriumi? Pagalvok, kiek yra teatrų Lietuvoje. Nori mokytis Edukologijos universitete? Susimąstyk, kur dėsiesi įgijęs etnologo profesiją. O kiek dar įvairiausių pseudomeninių profesijų siūlo kolegijos...
Ne popierius svarbu šiais laikais, o įgyta paklausi specialybė. Žinok, jaunuoli, pats turi spręsti, nes aukštojo mokslo specialistai, kurie gula ir keliasi su mokslo studijų krepšeliais, nelabai jaudinasi dėl tavo ateities, jų sūnūs banke, o dukros savivaldoje triūsia.
Iš tikrųjų daugelis įsižeis ir apkaltins mane nieko neišmanant kultūros, girsis, kad turi tris darbus, gerai uždirba, yra patenkinti ir nieko keisti nereikia, nes patys dirba švietimo sistemoje, o ten reikalai geresni.
Mokytojas metodininkas ar ekspertas pasigirs gaunantis 3000 litų algą. Pasirodo, yra dvi Lietuvos – švietimo ir kultūros Lietuva. Šitose šalyse skirtingi apmokėjimai. Nori tikėk, nori ne, bet tiek pat dirbdamas ir turėdamas ne blogesnę kvalifikaciją gausi perpus mažiau, nes kultūroje norai geri.
Tarkime, chormeisteriai, baletmeisteriai, dirigentai koeficientų lentelėje leidžia nuo 9 iki 21,4 apmokėti už atliktą darbą, bet to padaryti negali įstaigos vadovas, nes turi mokėti koeficiento vidurkį, taip sugalvojo valdžia. Padauginkite 119 litų iš bazinės mėnesinės algos ir sužinosite, koks yra atlyginimas. Dar kartą išdūrė socialistinis lygiavos principas – joks vadovas negali spręsti savo nuožiūra, viską nusprendė savivaldybininkai. Taigi apskaičiavai visiems vidurkius ir sėdėk ramus arba pasiieškok darbo kitur.
Artėja prezidento rinkimai, jie ir išgelbės kaimo ir miesto bibliotekininkes, muziejininkus, mus visus, trenktus ir protingus menininkus. Pirmyn į rinkimus, nes jie už kultūrą, už progresą.
Kas sakė, kad mūsų nedaug? Mūsų visur šokių būreliai, kaimo kapelos, chorai... Kai visus surinksime, bus daugiau nei pensininkų, taigi mes – jėga, kuri gali lemti rinkimus. Vien į Dainų šventę atvažiuosime tūkstančiais. Nenuvertinkite mūsų ir nepasakokite, kaip gražiai bendrausite su Seimu ir Vyriausybe, gerinsite prokuratūros ir teismų darbą, kovosite su korupcija, bendradarbiausite su verslininkais. Agituokite už kultūros atgimimą – mes paremsime jus, ir jūs nugalėsite.
Kas bendraus su kultūra, kas spręs mūsų problemas, kodėl net neužsiminė būsimi prezidentai? Būti ar nebūti? – šis svarbus klausimas nesvarstomas.
O varge, baigėsi euforija. Kas bendraus su kultūra, kas spręs mūsų problemas, kodėl net neužsiminė būsimi prezidentai? Būti ar nebūti? – šis svarbus klausimas nesvarstomas. Ar patarėjai užmiršo patarti? Kultūringai primenu – patarkite.
Naujovių kultūros artojai vis laukia: ir jauna aktorė, ketveri metai neturinti vaidmens, ir kaimo režisierius savo pasodybiniame sklype, ir nesuprastas menininkas, ir dar 45 specialybių įvardyti kaip kultūros ir meno darbuotojai laukia permainų. Čia jau reikėtų dėti tašką, kaip sako ir rašo mūsų gerbiami kūrėjai.
Atsiprašau, jeigu nebuvau kultūringas, nors stengiausi. Gal nėra taip blogai toje kultūroje. Vasarą į Dainų šventę mus nemokamai veža, ten tai pailsėsim... Jei toliau sieksime rezultatų, direktorius žadėjo turistinę kelionę į „Akropolį“ (Vilniaus – ne Graikijos), juk negalime už 300 eurų po Europą maklinėti – pažinkime savo kraštą ir būkime kultūringi, gerbiamieji.
