Diskusiją apie šiuos visus pasiūlymus su nauju ministrų kabinetu mes dar plėtosime, bet nustebino viešoji reakcija – „verslas pas Šimonytę eina su prašymais“. Tokiu momentu susimąstai, kodėl po 30 metų veikimo ir gyvenimo rinkos ekonomikos sąlygomis, taip dažnai verslo bendruomenės siūlymai tebėra sutinkami neadekvačiai.
Jau vyko ne viena diskusija, kurioje aiškiai apibrėžėme: dalies verslo elgesys iššaukia tokią reakciją, bet juk yra daug daugiau socialiai atsakingo ir pažangaus verslo; kai kuriems politikams patogu supriešinti verslą ir visuomenę, nes aktyvi sociumo dalis neleidžia jiems penėti rinkėjų pažadais ir nepriimti sprendimų; ekonominių žinių trūkumas, kai stokojama supratimo, kad verslas yra vienas didžiausių mūsų ekonomikos smagračių, kuris daugiausia prisideda prie to pyrago, kurį taip dosniai nori dalinti politikai, auginimo.
Kai kuriems politikams patogu supriešinti verslą ir visuomenę, nes aktyvi sociumo dalis neleidžia jiems penėti rinkėjų pažadais ir nepriimti sprendimų.
Tad dar kartą grįžkime prie pradžių pradžios – apie verslo vietą valstybėje: Lietuva – geriausia šalis pasaulyje gyventi, kurti ir auginti vaikus bei Lietuva – geriausia šalis kurti ir plėtoti verslą. Šie du tikslai turėtų būti neatskiriamai susiję – tik taip mes galėsime užtikrinti savo valstybės ateitį ir savo vaikų gerovę.
Atsakingo verslininko, kuriančio savo ir savo vaikų ateitį šioje valstybėje, logika paprasta ir, rodos, visiems lengvai suvokiama: jeigu įmonei pavyksta gauti naujų užsakymų, reiškia jis gali plėsti verslą ir ne tik jis, bet ir valstybės biudžetas gauna pajamas iš jo Lietuvoje parduodamų ar eksportuojamų produktų, kas augina mūsų visų bendrą gerovę.
Tai reiškia, kad ne tiks jis pats, bet ir visa visuomenė turi daugiau pasirinkimo galimybių nuo paslaugų ar prekių parduotuvių lentynose iki automobilio ar būsto. Tai suteikia daugiau galimybių visai visuomenei, nes galime plėtoti savo viešąjį sektorių ir daugiau investuoti į savo bendrą ateitį: į švietimo prieinamumą ir kokybę, į mokslinius tyrimus ir plėtrą, galime tiesti ir prižiūrėti kelius, tiltus, geležinkelius ir autobusų jungtis, reikalingus tiek įmonėms, tiek žmonėms. Mes galime gauti efektyvesnį gydymą, geresnę priežiūrą senatvėje. Manau, tai yra nenuginčijami argumentai teiginiui, kad klestinčiai visuomenei reikia stipraus verslo, lygiai taip pat kaip stiprioms kompanijoms naudinga stipri visuomenė.
Klestinčiai visuomenei reikia stipraus verslo, lygiai taip pat kaip stiprioms kompanijoms naudinga stipri visuomenė.
Bet čia įsijungia dar viena grandis – politikai ir viešasis sektorius. Būtent nuo jų priklauso, kaip efektyviai yra valdomas biudžetas ir mūsų visų sunešti pinigai, kaip efektyviai mes investuojame viešuosius finansus ir kokią pridėtinę vertę mes sugebame sukurti, t. y. kokio dydžio pyragas iškepamas prieš jį padalinant. Todėl verslas ir siekia dialogo su politikais ir sprendimų priėmėjais, kad išsakytų savo požiūrį apie mūsų ekonomikos ateities kryptis ir būtinus priimti sprendimus.
Verslo bendruomenės žinia labai aiški – jeigu sudarysime įmonėms geriausias sąlygas kurti ir plėtoti verslą, tai sukursime pagrindą ir mūsų ekonomikos tvariam augimui. Mes turime veikti kartu, kad Lietuvos įmonėms būtų užtikrintos konkurencingos galimybės globaliose rinkose, nes eksportas yra šios ekonomikos garvežys. Mes stengiamės, kad Lietuva ne tik pažangos strategijose, bet ir realiame gyvenime būtų viena produktyviausių, inovatyviausių ir novatoriškiausių valstybių.
Mes nuolat tobuliname savo technologijas, verslo modelius ir efektyviname išteklių panaudojimo būdus, bet to negalime padaryti vieni. Būtina, kad valstybė daugiau investuotų į švietimą, mokslinius tyrimus ir plėtrą, ypač kritinėse mokslo, skaitmeninimo ir technologijų srityse. Tai reiškia, kad turime daugiau investuoti ir į infrastruktūrą bei skaitmeninimą.
Verslas kuria darbo vietas, o tokiais sunkiais laikotarpiais kaip šis, stengiamės jas išsaugoti, bet reikalingas kvalifikuotas personalas. Įmonių plėtra neįmanoma be kvalifikuotų darbuotojų ir jų suvokimo, kad žmogaus nuolatinis siekis tobulėti yra jų pačių gerovės pamatas. Mes kalbame apie konkurencingus mokesčius, stabilią verslo aplinką ir administracinės naštos mažinimą, nes tik tokia Lietuva bus patraukli investuotojams, norintiems perkelti verslą į Europą ir pradedantiems verslą.
Būtina, kad valstybė daugiau investuotų į švietimą, mokslinius tyrimus ir plėtrą, ypač kritinėse mokslo, skaitmeninimo ir technologijų srityse.
Auganti, vienas kitą girdinti ir balanso ieškanti visuomenė, kurioje ekonomikos augimas yra neatskiriamai susijęs su tvarumu, kur kiekvienas galėtų pasinaudoti mūsų sukurta pažanga – apie tokią ateities valstybę mes norime kalbėtis su politikais ir sprendimų priėmėjais, kai išsakome savo matymą ir teikiame siūlymus. Pradėkime kalbėtis ir keiskime mąstymą, nes kai laimi Lietuvos įmonės, tai laimi ir mūsų ekonomika. Kai pasitikėsime vieni kitais ir be įtarumo gebėsime ieškoti visiems reikalingų sprendimų, tai gal pagaliau pradėsime kurti valstybę, kurioje klestėjimas yra naudingas visiems ir įgausime stiprybėmis kartu pasinaudoti globalaus pasaulio teikiamomis galimybėmis.
Džiaugiuosi, kad verslo bendruomenė net ir tokiu įtemptu metu žvelgia toliaregiškai ir susitelkė pasiūlymams būsimajai Vyriausybei. Net jei kažkam patogu šiuos pasiūlymus išversti kaip verslo „prašymus Šimonytei“.
Vidmantas Janulevičius yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
