Rinkimų nakties euforijai besisklaidant, kyla daug klaustukų, ar naujoji valdžia turi aiškų planą svarbiausiais valstybės raidos klausimais. Palikime ramybėje valdiškas vaistines ir valstybinius šnapso bufetus ar Naisių kultūros sampratą.
Kokia bus naujoji mokesčių politika? Girdime: revoliucijų nebus. Ir tai jau yra labai daug. Tačiau paraleliai iš naujokų lūpų prasprūsta siūlymai įvesti progresinius mokesčius, finansiškai bausti tuos, kurie gyvena ne pagal Kepenį. Epizodiškų minčių kratinys, jokio išsamaus požiūrio į mokesčių politiką. Tiesą sakant, nieko naujo. Ir taip bus dar ilgai, jeigu nesutarsime dėl fundamentalių principų, pagal kuriuos ir turi būti konstruojama mokesčių politika ateityje.
Naudingumo principas. Kiekvienam turi būti aišku, kad mokesčius mokėti yra naudinga. Yra Lietuvoje mokesčių, kurių nauda žmogui abejonių nekelia. Susimokėjai sveikatos draudimo mokestį ir esi tikras, kad esant reikalui gausi reikiamas medicinines paslaugas.
Galima iki pažaliavimo ginčytis, ar jos kokybiškos ir savalaikės, tačiau pats principas veikia. Tačiau žmogui kur kas daugiau klausimų kyla, kaip valdžia išleidžia jo sumokėtus gyventojų pajamų, pelno mokesčius. Kyla būtinybė, kad su tais pinigais būtų elgiamasi atsakingai, ūkiškai, racionaliai.
Konsoliduotų žmogaus pajamų apmokestinimas gyventojų pajamų mokesčiu būtų aiškiausias, skaidriausias ir paprasčiausias būdas.
Pagaliau, ar sudėtinga gerbiant kiekvieną mokesčių mokėtoją metų pabaigoje parengti, kad ir apibendrintą, bet asmenišką ataskaitą apie tai, kaip sumokėti mokesčiai buvo panaudoti.
Visuotinumo principas. Mokesčius turi mokėti visi. Čia mes matome daug išimčių. Įvairių lobistinių iniciatyvų dėka per ištisus dešimtmečius atsirado išskirtinės profesinės grupės, kurios turi privilegijas mokėti mažesnius mokesčius arba visai jų nemokėti Tas pats ir su organizacijomis.
Kaip Lietuvoje veikianti verslo įmonė, kuri jokių lengvatų neturi, gali konkuruoti su valstybinėmis institucijomis ar net bažnyčia, kurios irgi vykdo verslą tam tikrose srityse, tačiau išlaiko saugias mokestines lengvatas? Kad ir, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto nuoma. Puikiai suprantu, kad šio principo įgyvendinimas turi didelę politinę kainą, bet be jo teisingumas valstybėje neįmanomas.
Protingumo principas. Šis kriterijus reikalauja, kad galiojančio arba naujai įvedamo mokesčio surinkimo administravimo kaštai nebūtų didesni negu pats mokestis. Tokia kurioziška situacija nutiko įvedus nekilnojamojo turto mokestį fiziniams asmenims. Labai daug abejonių kelia ir automobilio naudojimo mokestis, kurio reikšmė bendram surenkamų mokesčių pyragui labai mikroskopinė.
Pajamų apmokestinimo principas. Apmokestinamas turi būti ne pats turėjimo faktas, o pajamos, gaunamos iš turėjimo veiklos. Nekilnojamojo turto mokestis, planuojamas įvesti automobilių mokestis yra praėjusių laikų atgyvena. Akivaizdu, kad vienintelis objektyvus matas apmokestinant yra žmogaus pajamos. Konsoliduotų žmogaus pajamų apmokestinimas gyventojų pajamų mokesčiu būtų aiškiausias, skaidriausias ir paprasčiausias būdas. Aišku, taip pat reikia suvokti, kad norint užtikrinti efektyviai veikiančią šio mokesčio surinkimo sistemą reikia pamažu pereiti prie visuotinio pajamų deklaravimo.
Taip pat labai svarbu suvokti, kad mokesčiai turi būti paskata veikti, o ne bausmė ar kažkoks neapčiuopiamas bendras gėris. Kol to suvokimo trūksta mūsų politiniam elitui, mes murkdomės niekaip nepanaikindami pelno mokesčio reinvestuojamam pelnui arba nenustatydami realiai veikiančių Sodros įmokų lubų. Tuo tarpu mūsų kaimynai tai seniai padarė ir raško pirmuosius šių sprendimų vaisius.
Vidmantas Martikonis yra Liberalų sąjūdžio atstovas, Vilniaus miesto tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininkas
