Štai visiškai neseniai Krašto apsaugos ministras Seime pareiškė, kad Lietuva ateityje ketina pereiti prie visuotinio privalomo karinio šaukimo. Į kariuomenę privaloma tvarka būtų šaukiami visi pilnametystės sulaukę jaunuoliai, vaikinai ir merginos.
Išgirdus tokią naujieną, netgi nesant dideliu karybos ekspertu, pirmiausiai kyla mintis ar įmanoma, kad politikai Lietuvoje vieną kartą apsispręstų koks turi būti kariuomenės modelis ir nustotų vos ne po kiekvienų rinkimų eksperimentuoti kariuomenės tematika. Valstybės gynyba per daug rimta tema, kad galėtų tapti politikų ambicijų, fantazijų ir interpretacijų taikiniu. Nuolatiniai pokyčiai tikrai neprideda solidumo ir toks blaškymasis nestiprina krašto gynybinių pajėgumų.
Jeigu galvojame, kad jaunuolį apvilkus kareivio uniforma ir išdavus šautuvą, jis iškart labiau ims mylėti savo tėvynę, tai labai paviršutiniškai suprantame patriotizmą.
Atkūrus nepriklausomybę turėjome šauktinių pagrindu formuojamą kariuomenę, vėliau buvo apsispręsta, kad kariuomenę turi sudaryti profesionalai. Dar vėliau politikai nusprendė pasirinkti mišrų modelį, tai yra šalia profesionalų grąžinti dalinį privalomą šaukimą. Dabar ministras pasiūlė nustatyti visuotinį privalomą šaukimą, kuris galiotų ir merginoms. Tokia tvarka, pasak ministro pradėtų veikti nuo 2026 metų.
Kasmet šaukimus gautų 12 300 Lietuvos jaunų žmonių. Tokiam sumanymui įgyvendinti papildomai reikėtų apie 1,5 mlrd eurų mokesčių mokėtojų pinigų ir dar papildomai po 280 mln eurų kasmet, tokios naujai sukurtos infrastruktūros išlaikymui. Palyginimui, priminsiu, kad šiais metais visas krašto apsaugos biudžetas siekia 873 mln eurų ir tai sudaro jau daugiau kaip 2 proc. šalies bendro vidaus projekto. Sumos įspūdingos, niekaip nesuderinamos su visuomenės ekonominiais pajėgumais, bet ar kam tai rūpi, kada reikalas eina apie mūsų valstybė saugumą ir gynybą. Man tai rūpi.
Pastaruoju metu stebint viešas diskusijas apie mūsų valstybės saugumą ir gynybą pasigendu racionalumo ir sveiko proto. Kartais susidaro įspūdis, kad tie, kurie bet kokiomis priemonėmis, bet kokia kaina siūlo didinti šalies gynybos išlaidas yra valstybės patriotai, o tie, kurie kelia klausimus, kaip efektyviai tie pinigai bus naudojami, kokie tikslai bus pasiekti, yra mažų mažiausiai Lietuvos priešai, arba netgi svetimų valstybių agentai. Noriu pareikšti, kad aš toks nesu, bet tokia pseudopatriotinė isterija man irgi visiškai nepriimtina.
Valstybėje darant vienokius ar kitokius sprendimus visada norisi žinoti kokie tikslai bus pasiekti. Reformų architektai pažymi, kad visus privalomai pakvietus į karo tarnybą, turėsime didesnes karines pajėgas, bei žmonės bus apmokyti veikti visuotinio pasipriešinimo atveju, taip pat gavę bazines karybos žinias ir praktiką bus labiau patriotiški.
Net ir kasmet pakvietus visus 12 300 jaunuolių į karinę tarnybą, turbūt puikiai suvokiame, kad būdama maža gyventojų skaičiumi šalimi, nelabai kam galėsime pasigirti savo gausia kariuomene. Nebent broliams latviams ir estams. Tačiau žinome, kad iš ten kur gali kilti potencialios grėsmės, karių skaičius skaičiuojamas šimtais tūkstančių ar milijonais. Taigi mūsų karių skaičius niekada nebuvo ir nebus mūsų pranašumas. Visada akcentavome, kad mūsų pranašumas turi būti moderni, mobili, naujausiomis technologijomis ir ginklais aprūpinta kariuomenė.
Norint apmokyti Lietuvos žmones visuotiniam pasipriešinimui visiškai nebūtina visiems abitūros egzaminus išlaikiusiems jaunuoliams įteikti šaukimus į kariuomenę. Tam yra sukurta savanoriška krašto apsaugos tarnyba bei seniai veikianti ir pastaruoju metu labai pagausėjus Šaulių sąjunga. Tegul krašto apsaugos ministras iš to neturimo, bet planuojamo 1,5 mlrd. Eurų šioms organizacijoms paskiria bent 5 proc. sumos ir mes turėsime geriausią pasaulyje visuotiniam pasipriešinimui rengiamų žmonių sistemą.
Jeigu galvojame, kad jaunuolį apvilkus kareivio uniforma ir išdavus šautuvą, jis iškart labiau ims mylėti savo tėvynę, tai labai paviršutiniškai suprantame patriotizmą. Meilė savo šaliai ir valstybei užgimsta ne kariniame dalinyje, rikiuotėje ar apkasuose. Šis jausmas kur kas sudėtingesnis. Vaiko meilė ir pagarba savo tėvams, prasmingi ir turiningi moksleivio ir mokytojo pokalbiai, aktyvi pilietinė veikla studijų metais, sėkmingi Lietuvos sportininkų startai, genialūs mūsų šalies menininkų darbai. Visa tai formuoja patriotiškumą. Iš čia gimsta meilė savo gimtam kraštui, šaliai, valstybei.
Ir dar. Piliečio meilė savo valstybei privalo būti abipusė, reikalaujanti atgalinio ryšio. Žmogus tik tada pasitikės savo valstybe, jeigu valstybės vardu veikiančios įstaigos pasitikės juo.
Meilė savo šaliai ir noras ginti tėvynę atsiranda ne kareiviškuose batuose, o tėvų namuose, mokyklos suole ar gerų draugų kompanijoje vakarojant prie letuviško ežero.
Vidmantas Martikonis yra Vilniaus miesto tarybos narys.
