Vokietijos trečio reicho oratoriai tokių minčių pavydėtų, bet, kai taip viešai kalba šiuolaikinės Lietuvos vadovai, reikia garsiai skambinti pavojaus varpais. Nuolatiniai pamokymai kaip gyventi kitiems, nesibaigiančios įstatyminės iniciatyvos siekiant visuomenei primesti protu sunkiai suvokiamus reguliavimus, demonstratyvios politinio skaidrumo akcijos tapo šiandieninės valdžios vizitine kortele. Pragyvenome Kubilių, pragyvensime ir Skvernelį, šnibžda vienas kitam žmonės gatvėse. Turbūt taip ir atsitiks, tačiau, kodėl nuolatos reikia kažką pragyventi, kai tiesiog norisi gyventi.
Seniai išmokome nebereaguoti į politikų kalbas. Visgi valstietiškos valdžios kalbos ir iniciatyvos turi bruožą, kurio Lietuvos politika dar nematė, ir kuris ateityje gali paliesti kiekvieną iš mūsų.
Problema slypi tame, kad naujieji mesijai yra fanatiškai įtikėję, jog egzistuoja bendrasis gėris, o jų misija yra tą gėrį sukurti bet kokiomis priemonėmis ir padaryti visus vienodai laimingais. Kas nesiekia bendro gėrio yra priešas. Tie kas tiki ir siekia asmeninio gėrio, grupinio gėrio yra visuomenės paraštės, kurios rūpinasi tik savo siaurais interesais. Juos būtina priversti siekti bendro gėrio, o nepaklusus – kriminalizuoti. Tad rinkis žmogau, policinėje ar kriminalinėje valstybėje nori gyventi.
Bendrą gėrį gali sukurti tik nesusitepę, labai geros reputacijos, vakuume užauginti ir toliau saugomi politikai. Jiems nerekomenduojama eiti į kavinę pietauti, nes ten gali sutikti kokį niekšelį, siekianti asmeninio gėrio, todėl geriau valgyti seimo restorane. Jiems nerekomenduojama kirptis miesto kirpyklose, nes kirpėja padejuos, kad ji moka per didelius mokesčius, todėl geriau kirptis seimo kirpykloje. Jiems nerekomenduojama automobilį remontuoti privačiame autoservise, nes serviso savininkas pasiguos, kad pagal dabartinį darbo kodeksą, jam labai sunku atleisti blogai dirbančius mechanikus, todėl automobilį geriau tvarkyti seimo garaže. Jiems nerekomenduojama gyventi pasirinktame viešbutyje, nes viešbučio šeimininkas būtinai papasakos, kaip sunku gauti leidimą statybai, todėl geriau gyventi seimo viešbutyje.
Nors seimo narys yra išrinktas tam tikros rinkėjų grupės, bendravimas su interesų turinčiais rinkėjais trukdo seimo nariui siekti bendro intereso, bendro gėrio. Geriausia tai daryti seimo nario steriliame kabinete. Ten niekas netrukdo. Retkarčiais tave aplanko nušvitimas ir tu jau žinai, kaip balsuoti už vieną ar kitą įstatymą, kuris tarnaus tik bendram gėriui.
Istoriškai bendro gėrio siekimas baigdavosi socialinėmis katastrofomis, revoliucijomis, diktatūromis, žmogiškumo paniekinimu. Kas dar prisimena, sovietų diktatūra irgi siekė bendro gėrio. Partija į politbiurą atrinkdavo pačius geriausius, tam, kad jie vieninteliai ir spręstų kas yra bendras gėris. Net politinio biuro mumijos suprato, kad bent kažkoks ryšys su liaudimi turi būti palaikomas. Tam buvo pasitelktas KGB, kuris pažymomis aprūpindavo politinį biurą, kad žinoti, kiek dar nepaklusnių avelių, nepritariančių bendrajam gėriui, liko.
Nesvarbu kiek atostogaus Lietuvos moksleiviai, svarbu, kad jie suprastų, kad bendro gėrio nėra ir negali būti. Yra kiekvieno žmogaus interesai, gerovė, kurią pirmiausia kuria jis pats. Iš milijonų unikalių gerovių ir susideda bendra visuomenės gerovė. Bendras gėris yra tik utopinė konstrukcija, graži fikcija, kuria vis dar naudojasi politikos benderiai, tam, kad uzurpuotų kuo daugiau valdžios. Bendrajam gėriui pasiekti būtinai reikalingi priešai. Vieną dieną juo gali tapti ir Tu.
Vidmantas Martikonis yra Vilniaus miesto tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininkas, Liberalų sąjūdžio narys.
