Stebint valstybės biudžeto svarstymo peripetijas akivaizdžiai matosi, kad visą žmogaus gerovę valdžia nori perimti į savo rankas. Ją kontroliuoti. Socialinį teisingumą atnešime į kiekvienus namus. Pasirūpinsime kiekvieno gerove. Kuo arčiau rinkimai, tuo gerovės daugiau. Po rinkimų jos gerokai sumažėja. Ir taip kiekvieną kartą, ne išimtis ir šis...
Po dešimt eurų daugiau kiekvienam Lietuvos vaikui, po trisdešimt eurų daugiau kiekvienam Lietuvos senjorui. Aišku, tai geriau negu nieko. Bet valdiška gerovė turi savo kainą, kurią ir susimoka tie patys vaiko tėvai ar Lietuvos senjorai. Valdiška gerovė labai greitai ištirps sumokėjus naujai įvesta automobilio taršos mokestį ar atsiradus prievolei mokėti nekilnojamo turto mokestį. Valdiška gerovė išgaruos, kaip dūmas, gavus reikalavimą mokėti didesnę kredito įmoką, nes apmokestinti bankai arba išmušus didesnės sumos čekį parduotuvėje, nes apmokestinti prekybos centrai.
Valdžios noras perskirstyti kuo daugiau pinigų ir po trupinėlį didinti išmokas tarsi įkalina žmones gyventi gerovės iliuzijoje. Ar kas nors sakė Jiems, kad leidus susigrąžinti dalį sumokėto gyventojų pajamų mokesčio dirbantiems ir vaikus auginantiems žmonėms, jie kas mėnesį vaikui galėtų skirti papildomai ne dešimt, o trisdešimt ar keturiasdešimt eurų? Ar kas nors sakė žmonėms, kad valdžiai sudarius palankias galimybes investuoti savo santaupas, ateityje senjorų pensijos galėtų didėti ne trisdešimt, bet šimtais eurų?
Žmonės, pabandę ištrūkti iš šio užburto rato, susiduria su mokestiniais spąstais.
Šiandien galiojantys įstatymai atima iš žmogaus galimybę savarankiškai pasirūpinti savo ateitimi. Nesudarant alternatyvų, bandoma žmogų vesti siauru tuneliu tiesiai į valstybinės SODROS glėbį. O tai geriausiu atveju reiškia kuklią senatvę ir priklausomybę nuo valdžios malonės.
Žmonės, pabandę ištrūkti iš šio užburto rato, susiduria su mokestiniais spąstais. Investavus į nekilnojamą turtą, kaip tam tikrą saugesnės senatvės garantą, žmonės yra priversti mokėti nekilnojamo turto mokestį. Dar didesnis apynasris yra uždėtas investicijoms į akcijas. Net ir po dvidešimt metų, pardavus turėtas akcijas, nuo gauto skirtumo privalai sumokėti gyventojų pajamų mokestį. Žmogus, pasirinkęs ilgalaikes investicijas į akcijas, kaip galimybę susitaupyti oresnei senatvei, yra prilyginamas biržos makleriui, kuriam prekyba akcijomis yra, kaip duona kasdieninė.
Situacija radikaliai keistųsi žmonių naudai, jeigu būtų panaikintas nekilnojamo turto mokestis fiziniams asmenims. Laikas iš esmės suvokti, kad turi būti apmokestinamas ne turėjimas, o gaunamos pajamos. Taip pat reikėtų aiškiai nustatyti, kad akcijų pardavimas turi būti apmokestinamos, jeigu jos parduodamos per trumpą laikotarpį nuo jų įsigijimo. Kitais atvejais, jeigu tai yra ilgalaikė žmogaus investicija, mokestis būtų netaikomas.
Nuolat besikeičiantis mokestiniai įstatymai, apribotos galimybės rūpintis savo senatve, pakerta valstybės gyvavimo šaknis. Judina pamatą ant kurio laikosi valstybė. Tai yra žmonių pasitikėjimas. Blogiausia, kad žmonių nepasitikėjimas valdžia, virsta nepasitikėjimu savo šalimi ir valstybe. Tada visos investicijos į krašto apsaugą, valstybės saugumą netenka prasmės. Valstybę gina ne plieno tankai ar moderniausi ginklai. Valstybę pirmiausia gina ją mylintis, gerbiantis ir branginantys žmonės. Kurie nieko neprašo, tiesiog nori gyventi, auginti vaikus, turėti galimybes kurti savo ateitį ir kad valstybę šiuo metu atstovaujantys žmonės jų nelaikytų tik mokesčių mokėtojais ir rinkėjais.
Vidmantas Martikonis yra verslininkas.