Mažiau turistų – mažiau darbų vietiniams ir mokesčių į biudžetą. Mažiau darbų vietiniams žmonėms – daugiau emigruojančių. Tiesa, kurį laiką nebus lėktuvų, bet lieka keltai ir automobiliai.
Žmonės jaučiasi apgauti, kada besiblaškanti valdžia, nuolat keisdama įstatymus, įvairias tvarkas, žaidžia jų likimais.
Mūsų žmonės emigruoja ne tik dėl ekonominių priežasčių. Tiesiog nesijaučia savo šalyje gerbiami, saugūs ir laimingi. Laimė labai individualus jausmas. Tačiau žmogaus savijauta galima pamatuoti bent jau vienu parametru – koks susiformavęs piliečio santykis su jo renkama valdžia. Akivaizdu, kad žmonių pasitikėjimas valdžia yra katastrofiškai žemas. Tai, kad politikai nevykdo savo pažadų jau tapo skaudi norma. Tačiau, net ne tai žeidžia žmones. Jie jaučiasi apgauti, kada besiblaškanti valdžia, nuolat keisdama įstatymus, įvairias tvarkas, žaidžia jų likimais.
Kaip gali jaustis saugus ir planuoti gyvenimą, kada valdžia Tave dosniai paskatina už vaiko gimimą ir auginimą, o staiga, pakeitus įstatymus, rėmimą ženkliai sumažina ir dar ima persekioti už, neva, norą pasipelnyti? Kaip galima prognozuoti savo ateitį, jeigu pensijų kaupimo sistema nuolat kaitaliojama, o net ir aukštų matematinių gebėjimų žmogus niekaip negali suskaičiuoti savo būsimos pensijos dydžio.
Net ir kantriausius ima kamuoti dilema, ar aš noriu gyventi šalyje, kurioje patekęs į valstybinę instituciją imi jaustis kaltas, kad čia atėjai.
Emigracijai stabdyti nėra nei vieno konkretaus žingsnio.
Emigracijai stabdyti yra kuriamos komisijos, rengiami planai, rašomos skambios deklaracijos. Daug susirūpinimo ir tuščių kalbų. Nei vieno konkretaus žingsnio, kad situacija keistųsi. Skvernelio ir jaunojo Landsbergio rafinuoti ir įmantrūs tarpusavio apsižodžiavimai tampa įdomūs tik jiems patiems, nes jie nieko nesukuria ir nieko nesuburia. Jie nieko nesprendžia, kad čia likusių žmonių gyvenimas keistųsi iš esmės. Valdžios išlaikymas brangus, viešosios paslaugos šlubuoja, mokesčiai dideli, atlyginimai maži, laisvės veikti ir kurti mažai. Ir dar tie nesibaigiantys valdžios didaktiniai pamokymai kaip mums visiems dorai gyventi.
Kol trypčiojama vietoje, nepriimami žmonių gerovę ir buitį gerinantis sprendimai, pirma Lietuva savo ateitimi sėkmingai rūpinasi pati, antra Lietuva kantriai laukia pašalpų mokėjimo dienos, o trečia Lietuva tyliai kraunasi lagaminus, nusprendusi savo gerovę kurti svetur. Jų lagaminuose tikrai neatsiras vietos valdiškai arogancijai, žodžio nesilaikymui, politinėms intrigėlėms ir nesugebėjimui ryžtingai veikti. Visa tai jie paliks Lietuvoje.
Vidmantas Martikonis - Vilniaus miesto tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininkas
