Taip pat esu tvirtai įsitikinęs, kad sėkminga liberalių idėjų sklaida visuomenėje įmanoma tik tada, jeigu tų pačių liberalios demokratijos principų laikysimės ir savo partijos vidiniame gyvenime. Deja, kaip parodė laikas, ne visi partijos kolegos šiuos principus taiko sau politinėje veikloje.
Svarbūs Vilniaus skyriaus sprendimai imti priiminėti ne plačiose diskusijose, o labai siaurame skyriaus vadovybės rate. Dar blogiau, kad susidarius tokiai situacijai, dalis liberalų suprato, kad jų politinio veikimo ir karjeros sėkmės raktas slypi pataikavime ir prisitaikyme. Įtiksi pirmininkui, palaikysi jo nuomonę, įgysi pirmininko pasitikėjimą ir tada turėsi politinės naudos. Toks nomenklatūrinis valdymo modelis neturi nieko bendro su taip garsiai deklaruojamomis liberalios demokratijos vertybėmis.
Didžiausias nusivylimas yra tai, kad liberalams laimėjus savivaldybių rinkimus Vilniuje šis valdymo modelis iš dalies persikėlė ir į savivaldybę. Atotrūkis tarp mero artimiausios komandos ir likusių eilinių frakcijos narių vis didėjo. Ilgainiui bet kokia kritika ar savo nuomonės turėjimas tapo netoleruotinas. Kritiška, atvira, lygiavertė diskusija tapo deficitu. Netgi toks svarbus klausimas, kaip mero siūlymas atleisti gerai dirbančią savivaldybės administracijos direktorę, gimė mero aplinkos siaurame ratelyje, o apie jį dalis frakcijos narių sužinojo iš žiniasklaidos. Tai yra nenormalu. Tai nėra komandinis darbas. Aš komandinį darbą suprantu taip, kad sprendimai gimsta ir yra įgyvendinami dalyvaujant visiems komandos nariams.
Blogiausia, kad tokia skirstymo į savus ir svetimus atmosfera, dažnai pasireiškiantis nepakantumas kitokiai nuomonei, panaikino galimybę daryti tai, dėl ko mes ir esame išrinkti – įgyvendinti liberalų rinkiminę programą ir pateisinti mumis pasitikėjusių vilniečių lūkesčius. Neturėdamas kitos išeities, aš kartu su trimis kolegomis liberalais įsteigėme Racionalios veiklos skatinimo ( liberalai) frakciją. Tai buvo sunkus mums visiems, bet atsakingas ir neišvengiamas žingsnis.
Steigdamas partiją ir kurdamas ją tikėjau ir vis dar tikiu, kad tai yra lygiaverčių žmonių savanoriškas sambūris, siekti mums priimtinų liberalių vertybių puoselėjimo ir įgyvendinimo mūsų valstybėje. Man šis prioritetas ir toliau išlieka svarbiausias. Gerai suprantu, kad gyvenimas dažnai sudėtingesnis, negu teoriniai programiniai postulatai, tačiau mūsų kolegų užimami politiniai postai, kokie aukšti jie bebūtų, yra laikini. O liberalios idėjos amžinos.
Naujoji frakcija turi aiškią veiklos viziją, kurios centre yra veikiantis, dirbantis, kuriantis vilnietis. Jam svarbu, kad jo pastangų gyventi gerai, nežlugdytų perdėta administracinė našta. Kad jis nebūtų baudžiamas didesniais mokesčiais už savo susikurtą gerovę. Kad jis galėtų gyventi patogiai ir oriai. Kad jis galėtų didžiuotis savo miestu. Ši elementari ir visiems suvokiama tiesa kažkur pasimetė tarp sudėtingų politinių manevrų, asmeninių ambicijų ir necivilizuotos politinės konkurencijos. Ne partinė emblema, o sveikas protas ir vilniečio interesai turi tapti savivaldybės sprendimus nulemiančiu motyvu.
Vidmantas Martikonis yra Vilniaus miesto tarybos narys.
