Koks svarbiausias politinis tikslas artimiausiais dešimtmečiais yra mūsų valstybėje? Atidžiau stebint valstybės raidą pastaraisiais metais, girdint politinių partijų skelbiamas vizijas, susidaro įspūdis, kad Lietuva tokio bendro, mus visus vienijančio, tikslo neturi.
Iškovojome Nepriklausomybę ir tapome laisvi, įstojome į Europos Sąjungą ir NATO. Kas toliau? Panašu, kad aiškaus orientyro, kur eiti toliau, ko siekti, neliko.
Yra daug smulkesnių tikslų. Jie irgi labai svarbūs, bet apima, tik atskiras visuomeninio gyvenimo sritis.
Po neseniai įvykusių parlamento rinkimų formuojasi nauja politinė dauguma. Ją sudarys dominuojantys konservatoriai ir dvi, save liberalais, vadinančios partijos.
Viešai paskelbus jų politinę programą, tapo aišku, kad tokio valstybę vienijančio ir ilgalaikio tikslo nėra siūloma.
Panašu, kad aiškaus orientyro, kur eiti toliau, ko siekti, neliko.
Koalicijos svarbiausių prioritetų sąraše yra nacionalinis susitarimas dėl švietimo, pažadas įgyvendinti, jau anksčiau pasiektą, susitarimą dėl gynybos finansavimo. Visgi tai nėra visus valstybės piliečius apimančios idėjos, o tik bandymai tvarkytis atskirose viešojo gyvenimo sektoriuose.
Koalicijos programoje įvardinami principai, tokie, kaip nekurti teisės aktų skubotai, vykdyti atsakingą finansų politiką, atverti kuo daugiau valstybės duomenų ar vengti draudimų politikos, yra tik būsimos valdžios pažadas, nusakantis, kokiais metodais yra planuojama veikti. Tačiau savaime, tai nėra tikslai. Veikti reikia vardan kažko. Kad kažko pasiektum.
Yra partijų susitarime ir nesąmonių, kurias tiesiog bus neįmanomą įgyvendinti techniškai.
Pagrindiniame valdžios dokumente įrašyti pažadai dekomunizuoti viešąsias erdves, įteisinti asmenvardžių rašybą nelietuviškomis raidėmis yra tik tarpusavyje nelabai suderinamos detalės. Jau nekalbant apie įsipareigojimus panaikinti baudžiamąją atsakomybę už psichoaktyvių medžiagų nedidelio kiekio turėjimą be tikslo jas platinti ar įteisinti lyčiai neutralią partnerystę. Tai yra tik labai siauroms visuomenės grupėms aktualūs dalykai, kurie bandomi primesti visai bendruomenei. Šios temos padaromos super svarbiomis, nors realiame gyvenime taip nėra.
Koalicinis susitarimas nestokoja ir labai abstrakčių ir miglotų ketinimų. Internetinio balsavimo ir dvigubos pilietybės įvedimo klausimai būtų kur kas svarbesni, tačiau čia deklaratyviai pažadama, kad dėl jų tik bus ruošiamasi.
Valstybė – tai pirmiausiai žmonės. Jų skaičius.
Yra partijų susitarime ir nesąmonių, kurias tiesiog bus neįmanomą įgyvendinti techniškai. Pavyzdžiui, užtikrinti visišką Astravo atominės elektrinės blokadą.
Daug ir pačių įvairiausių pasiūlymų skirtingose gyvenimo srityse, tačiau nėra bendresnio tikslo, kuris apjungtų ir sutelktų mus vieningai ir kryptingai veikti.
Valstybė – tai pirmiausiai žmonės. Jų skaičius. Mažai žmonių reiškia mažą vartojimą, mažą ekonomiką, mažai surenkamų mokesčių. O išleisti jų švietimui, gydymui, saugojimui, socialinei pagalbai, kitoms viešosioms paslaugoms reikia vis tiek santykinai daug. Dar reikia įvertinti ir visuomenės senėjimo procesą. Kuo visuomenė labiau vyresnė savo amžiumi, tuo reikalingos didesnės valstybės išlaidos jos poreikiams patenkinti.
Ši problema Lietuvoje tampa vis aštresnė. Ji tampa esminė.
Akivaizdu, kad taip sparčiai mažėjanti ir senstanti mūsų tauta susidurs su dideliais sunkumais ateityje.
Dėl emigracijos mastu, nors jie dabar ir sumažėjo, dėl didesnio mirštamumo, negu gimstamumo, mūsų, metai iš metų, drastiškai mažėja.
2019 metais Lietuvoje buvo 2,794 milijonai gyventojų. Palyginimui, kaimyninėje Lenkijoje tuo pačiu laiku gyveno 37,97 milijonai gyventojų. Aišku, Lenkija gerokai didesnė savo teritorija. Tačiau pagal plotą, Lenkija už Lietuvą didesnė apytiksliai 5 kartais, tačiau gyventojų skaičiumi, net 14 kartų.
Akivaizdu, kad taip sparčiai mažėjanti ir senstanti mūsų tauta susidurs su dideliais sunkumais ateityje. Nieko nedaryti negalime, nes tiesiog išnyksime, kaip lietuvių nacija.
Čia ir yra atsakymas, koks turi būti svarbiausias valstybės politinis tikslas šiame šimtmetyje.
Išlikti ir gausėti. Susitarti dėl didesnės Lietuvos.
Pavyzdžiui, labai aiškiai įvardinti, kad mūsų, lietuvių, 2050 metais turi būti 4, o gal ir 5 milijonai.
Tai būtų tikras, neprimestas, nacionalinis susitarimas. Tikslas, kuriam pasiekti galima būtų nukreipti dalį valstybės resursų, koreguoti įstatymus, apjungti valdžios ir visuomenės pastangas.
Pasiekus šį tikslą, visi kiti nacionaliniai susitarimai dėl gynybos, švietimo ar sveikatos apsaugos, turės didesnę prasmę. Paprasčiausiai, Lietuvoje gyvens žmonės, dėl kurių tie susitarimai ir bus daromi.
Vidmantas Martikonis yra buvęs Vilniaus miesto tarybos narys.
