Dar ryškiau valdžios noras visus sulygiuoti pasireiškė karantino laikmetyje. Vyriausybė parengė planą skambiu pavadinimu „Ateities ekonomikos DNR“. Šiam planui įgyvendinti numatyta rekordinė 6,3 mlrd. eurų suma. Plano tikslai ir ketinimai yra labai kilnūs ir reikalingi. Išlaikyti darbo vietas, palaikyti šalies ekonomiką bei vartojimą, atlikti ilgalaikes investicijas. Kol kas investicijų niekas nematė, tačiau įvairiausių karantino išmokų pasipylė, kaip iš gausybės rago. Visiems savarankiškai dirbantiems asmenims, o tokių Lietuvoje apie 47 tūkstančiai, iki rugpjūčio mėnesio mokėtos vienodos – 257eurų mėnesinės išmokos. Ir visiškai nesvarbu, kad savarankiškai dirbančių žmonių prarastos pajamos karantino metu buvo labai skirtingos.
Valdžios pagunda lygiai padalinti lengvai skolintų pinigų neaplenkė ir senjorų. Visiems skirta vienkartinė 200 eurų išmoka. Ir visiškai nesvarbu, kad vieniems senjorams reikalinga kur kas didesnė valdžios pagalba, o kiti galbūt būtų išsivertę ir be šios valdžios malonės. Tas pats ir su vaikų išmokoms. Visiems paskirta vienkartinė proginė 120 – 200 eurų išmoka. Visiškai neatsižvelgiant į šeimų, kur jie gyvena, turtinę padėtį.
Skolintis savaime nėra blogai. Tik labai svarbu, kaip paskolintus pinigus panaudoji.
Vyriausybės dosnumas tuo neapsiribojo. Visiems imtos mokėti darbo paieškos išmokos, net gi tiems, kurie neturėjo teisės į nedarbo išmoką. Toks socializmas privedė prie to, kad žmonės ėmė eiti lauk iš darbų, registravosi užimtumo tarnyboje, tam, kad gauti lengva ranka dalinamas išmokas. Oficiali bedarbystė ėmė sparčiai didėti, ne dėl karantino suvaržymų, o dėl lengvabūdiškos socialinės politikos. Kam dirbti ir stengtis, jeigu tavimi pasirūpins ir išmokomis apibers. O kur dar įvairios lengvatos ir kompensacijos. Kai viską iki cento suskaičiuoji, Lietuvoje tapo naudingiau nedirbti, negu dirbti.
Šioje valstybė vis labiau kreivai žiūrima į verslą. Nepasitikėdama valdžia pati imasi verslo. Taip atsiranda vis daugiau politinių iniciatyvų steigti valstybines vaistines, alkoholio parduotuves.
„Ateities ekonomikos DNR“ planas realiame gyvenime tapo „Praeities ekonomikos DNR“ planu. Tai labai gerai iliustruoja statistika. Vienkartines išmokas Lietuvoje gavo 910 tūkstančių žmonių, darbo paieškos išmokos pasiekė 195 tūkstančius bedarbių, o parama naujų darbo vietų steigimui galės pasinaudoti tik 1,3 tūkstančio žmonių. Tai kokia čia ateities DNR, kada skolinti pinigai yra masiškai barstomi iš sraigtasparnio vienadieniam pravalgymui, o investicijos į naujas darbo vietas lieka kažkur paraštėse?
Vidmantas Martikonis yra buvęs Vilniaus miesto tarybos narys.
Skolintis savaime nėra blogai. Tik labai svarbu, kaip paskolintus pinigus panaudoji. Jeigu už juos skatini gulinčius ant sofos, tai bus vargo.
