Nenumaldomai atsiranda vis daugiau sričių, kur savivaldybėms tenka centrinių valdžios institucijų priimtų sprendimų nuolankaus vykdytojo vaidmuo.
2017 metų Vilniaus miesto biudžetą sudaro apie 520 mln eurų. Iš jų 300 mln eurų sudaro centrinių valdžios institucijų paskirtos tikslinės lėšos, kurias savivaldybė privalo išleisti tik ten, kur tiksliai reglamentuota ir nurodyta iš viršaus. Tiesioginę žmonių paramą per rinkimus gavęs meras ir žmonių išrinkta savivaldybės taryba gali nedrąsiai diskutuoti, kaip tinkamai panaudoti likusius 220 mln eurų. O ir likusius, tik nedidelę dalį gali naudoti savarankiškai, nes daugelis biudžetinių eilučių turi nepajudinamas savo tvarkas, tvarkeles. Vaizdžiai kalbant Vilniaus miesto savivaldybės biudžete yra likęs tik trečdalis savivaldos. Net neabejoju, kad kitose savivaldybėse, kur ekonominis gyvenimas lėtesnis, reikalai dar prastesni.
Vaizdžiai kalbant Vilniaus miesto savivaldybės biudžete yra likęs tik trečdalis savivaldos. Net neabejoju, kad kitose savivaldybėse, kur ekonominis gyvenimas lėtesnis, reikalai dar prastesni.
Net tokioje situacijoje Vilniaus miesto savivaldybė sparčiai mažina savo skolas. Jeigu 2016 metų pradžioje skola siekė 393,1 mln eurų, tai šių metų pradžioje skola sumažėjo beveik 70 mln eurų iki 315,2 mln eurų. Akivaizdu, kad sumažėjusios skolos leidžia miesto savivaldybei prisiimti daugiau finansinių įsipareigojimų sprendžiant įsisenėjusias vilniečių gerbūvio problemas.
Minčių ir pasiūlymų, kaip dar daugiau surinkti pajamų į miesto biudžetą, kaip efektyviau panaudoti mokesčių mokėtojų lėšas, yra daug. Tačiau dabar galiojantis valstybės ir savivaldybių biudžetų sandaros įstatymas slopina savivaldybių norą veikti. Jeigu einamaisiais metais į savivaldybių biudžetą įplaukė daugiau pajamų, negu, kad buvo suplanuota, tai savivaldybė kitais metais gaus mažesnę valstybės dotaciją iš centrinės valdžios. Įstatymas turi būti keičiamas, panaikinant gyvenimo realijų neatitinkantį lygiavos principą ir leidžiant savivaldybėms laisvai konkuruoti dėl didesnių biudžeto pajamų.
Didesnės savivaldybės biudžeto įplaukos priklauso nuo galimybių savarankiškai tvarkyti žemės klausimus. Dabar galiojantys įstatymai tokios teisės nesuteikia. Patrauklūs investicijoms sklypai jau seniai galėjo būti išnuomoti ar parduoti, jeigu savivaldybės būtų savo žemės šeimininkės. Surinkti pinigai už nuomą ar parduotos žemės būtų didelis resursas sprendžiant gatvių tvarkymo, apšvietimo ir kitas aktualias gyventojų problemas. Dabar gi galiojanti tvarka numato, kad pardavus žemės sklypą aukcione, į savivaldybės specialų fondą patenka tik pusė gautos sumos. Kita dalis nukeliauja į centrinį biudžetą.
Dažnai netgi turėdama lėšų, savivaldybė jų negali panaudoti ten kur tuo metu savivaldybės gyventojams labiausiai reikia. Pavyzdžiui savivaldybės biudžete numatyti 4 mln eurų socialinio būsto programai plėtoti. Dėl įvairių nuo savivaldybės nepriklausančių biurokratinių procedūrų pinigų ilgą laiką nepavyksta panaudoti, tačiau pagal centrinės valdžios nustatytas griežtas taisykles keisti šių pinigų paskirties negalima. Jeigu savivaldybės tarybai būtų suteikta daugiau finansinio savarankiškumo, ji galėtų tuos „užšaldytus“ 4 mln eurų skirti daugiabučių kiemų tvarkymui, o vėliau nelikus kliūčių įsigyti socialinį būstą, reikiamos lėšos būtų paskirtos iš kitų savivaldybės biudžeto pajamų.
Didesnis centrinės valdžios pasitikėjimas savivaldos institucijomis, siekiant joms daugiau savarankiškumo žemės tvarkymo, mokesčių, biudžeto sudarymo ir jo disponavimo srityse ir yra tas raktas į didesnį žmonių pasitikėjimą valdžia.
Vidmantas Martikonis – Vilniaus miesto tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininkas
