Dar viena esminė naujovė, kad mokesčių surinkimui iš gyventojų ir atliekų išvežimui prižiūrėti, įkurta stambi nauja valdiška struktūra – VASA. Išvertus reikštų „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“. Tai savotiškas tarpininkas tarp gyventojų ir įmonių, kurios atliekas iš gyventojų surenka ir išveža. Kaip dažnai ir nutinka, naujoje valdiškoje struktūroje įdarbinta apie 150 darbuotojų, kurių atlyginimus ir veiklą finansuoja tie patys gyventojai, apmokėdami gerokai padidėjusias sąskaitas už šiukšlių išvežimą.
Praėjus daugiau, kaip dvejiems metams nuo naujos tvarkos įvedimo, galima aiškiai pasakyti, kad nauja sistema nepasitvirtino ir patyrė fiasko. Kodėl?
Pirmiausia dėl to, kad 2020 metų pradžios duomenimis Vilniuje sąskaitos už atliekų tvarkymą vidutiniškai gyventojams brango 60 proc. Šis faktas dar labiau rėžia akis, nes, pavyzdžiui, Klaipėdoje tuo pačiu laikotarpiu kainos 5 proc. atpigo ir dar gyventojams iš perdirbtų atliekų pagamintas kompostas yra nemokamai dalinamas gyventojams.
Pernai, Vilniuje, kilo šiukšlių krizė, valdžia buvo įsprausta į kampą, kada atliekų vėžėjai atsisakė vežti atliekas galiojančiomis kainomis. Vilniaus savivaldybė nusileido privačioms kompanijoms ir sutiko didinti įkainius, aišku vėl įkišdama ranką į žmonių kišenę.
Drastiškai padidėjus kainoms, buvo žadama, kad ženkliai pagerės paslaugų kokybė. Akivaizdu, kad tai buvo tik valdininkų pažadai gyventojams nuraminti, kurie labai greitai subliuško. Nepasitenkinimas atliekų tvarkymu tik didėja. Kai kuriose vietose po gyventojų langais atsirado konteineriai, net jų neatsiklausus. Vis dažniau pasitaiko atveju, kada konteineriai nėra išvežami laiku, juose kaupiasi kalnai atliekų. Jau nekalbant apie aplink konteinerius esančią teritoriją. Reziumė tokia, kainos pakilo, kokybė – ne.
Panašu, kad VASA, kuri turėtų atstovauti gyventojų interesus santykiuose su vežėjais, elgiasi priešingai. Biurokratine kalba atsakinėja į nuolatinius gyventojų skundus ir susikaupusių problemų nesprendžia. Privatūs vežėjai nebėra tiesiogiai atskaitingi gyventojams ir ramiai gauna savo uždarbį iš VASA. Ši ramiai dirba savo biurokratinį darbą, išsilaikydama iš gyventojų mokesčių. Šiukšlių pasaulyje visiems gerai, išskyrus pačius užsakovus, tai yra žmones, kurie apmoka padidėjusias sąskaitas ir pro savo langus mato kalnus atliekų.
Drastiškai padidėjus kainoms, buvo žadama, kad ženkliai pagerės paslaugų kokybė. Akivaizdu, kad tai buvo tik valdininkų pažadai gyventojams nuraminti, kurie labai greitai subliuško.
Akivaizdu, kad blogai veikiančią atliekų surinkimo sistemą reikia nedelsiant keisti. Ji yra neteisinga, neatitinkanti žmonių lūkesčių ir net ekonomiškai neracionali.
Pirmiausiai, kodėl skaičiuojant įkainius yra apmokestinami nekilnojamo turto savininko turimi kvadratiniai metrai, o ne faktinis atliekų kiekis? Juk šiukšlina ne kvadratiniai metrai, o realūs žmonės.
Antra, atsiradęs valdiškas tarpininkas (VASA) reikalauja daug papildomų išlaidų ir, kas svarbiausia, atima iš žmonių galimybę tiesiogiai kontroliuoti atliekų vežėją. Žmonės moka nustatytus mokesčius, bet neturi jokių galimybių pakeisti blogai dirbančią privačią kompaniją.
Trečia, dabar galiojanti mokėjimo sistema, neskatina rūšiuoti. Nes už nerūšiuojančius žmones daugiau sumoka visi kiti ir tie, kurie rūšiuoja. Šis principas visiškai prieštarauja logikai, nes kuo daugiau žmonės nerūšiuoja, tuo daugiau turi mokėti visi. Reikėtų, kad tie, kurie rūšiuoja, mokėtų mažiau.
Ketvirta, ne visi Vilniuje esantys konteineriai yra vienoje sistemoje. Jeigu mišrių komunalinių atliekų konteineriai yra sužymėti ir juos realiu laiku virtualiai galima kontroliuoti, tai pakuočių atliekų konteinerių sistemoje nėra.
Dabar galiojanti mokėjimo sistema, neskatina rūšiuoti. Nes už nerūšiuojančius žmones daugiau sumoka visi kiti ir tie, kurie rūšiuoja.
Tik įgyvendinus šias esmines nuostatas galima būtų tikėtis efektyviai veikiančios ir labiau gyventojų interesus atspindinčios atliekų surinkimo sistemos.
Skaičiuojama, kad perėjimas prie naujos sistemos visoje Lietuvoje jau kainavo apie 6 mln eurų, kurie neabejotinai nugulė į atliekų išvežimo sąskaitas. Aplinkos apsaugos ministerija, vietoje to, kad iš esmės spręstų įsisenėjusias problemas, nepaliaudama kuria vis naujas biurokratine tvarkas. Šiais metais ministerija ir vėl pasiūlė naują atliekų tvarkymo kainodaros modelį, kurio esmė yra suvienodinti regioninę atliekų surinkimo kainą gyventojams, kurią patvirtintų Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba.
Tokia tvarka įneštų dar daugiau sumaišties, kainuotų gyventojams papildomai kiekvienais metais apie 700 tūkstančių eurų ir dar labiau sumažintų savivaldybių savarankiškumą, išstumiant jas iš kainų nustatymo proceso. Toks centralizuotas modelis nepanaikintų jau dabar egzistuojančių problemų šioje srityje. Tokias su realybe prasilenkiančias iniciatyvas reikia nedelsiant stabdyti.
Šiukšlių versle visada egzistuoja daug klaidžių labirintų ir džiazo improvizacijų, bet norisi tikėti, kad tiek Aplinkos apsaugos ministerija, tiek dabartinė Vilniaus valdžia, dar nėra visiškai priklausoma nuo šiukšlių biznyje dalyvaujančių privačių kompanijų ir yra pajėgios pozityviems pokyčiams.
