Reikia pripažinti, kad Lietuva paveldėjo sovietinį bendrojo lavinimo mokyklų tinklą. Per nepriklausomybės laikotarpį sekė visa eilė švietimo sistemos reformų. Dalis jų pasiteisino, dalis nepavyko.
Sovietinio mokyklų tinklo tikslas buvo atidaryti kuo daugiau rusų ir lenkų kalbomis dėstomų mokyklų, siekiant slopinti vietinių gyventojų tautiškumą. Ypač didelė jų koncentracija buvo Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine ir kai kuriuose kituose Lietuvos pramoniniuose miestuose. Bėgant nepriklausomybės metams mokyklų, kur mokama rusų arba lenkų kalba, skaičius sumažėjo. Taip pat ženkliai sumažėjo ir moksleivių skaičius dar veikiančiose tokio pobūdžio mokymo įstaigose.
2013-2014 metų duomenimis, tautiniu pagrindu veikiančiose mokyklose mokėsi 26,3 tūkstančiai arba 7,5 proc. šalies bendrojo ugdymo mokyklų mokinių. Iš jų rusų klaba mokėsi apie 4 proc., lenkų – 3,3 proc. 2013-2014 metais Lietuvoje buvo 54 mokyklos, kur dėstoma lenkų kalba, 11 – mišrios lietuvių ir lenkų kalba, 33 mokyklos, kur buvo dėstoma rusų kalba, 14 – mišrios lietuvių ir rusų kalba. Dar 9-iose mokyklose pamokos vedamos rusų ir lenkų kalba, 6-iose lietuvių, rusų ir lenkų kalba.
Iš viso 127 mokyklos, kuriose mokymo procesas buvo organizuojamas ne lietuvių kalba. Akivaizdu, kad dalis mokymo programų ir vertinimo standartų skiriasi nuo bendrojo lavinimo ugdymo standartų lietuviškose mokyklose.
Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje turi veikti vieningos mokymo programos, standartizuotas ugdymo procesas ir vertinimo standartas. Palaipsniui turi būti atsisakoma valstybinių bendrojo lavinimo mokyklų tautiniu pagrindu. Tai darant nuosekliai, be isterijos, nuo sutartos datos nebekomplektuojant pirmųjų klasių tokiose mokyklose.
Lietuva nėra didelė valstybė, neturi federacinės valstybės sąjungos, kurioje būtų įvairiakalbiai regionai. Taip pat Lietuvoje nėra įteisinta keletas valstybinių kalbų.
Moksleivių besimokančių mokyklose rusų ar lenkų kalbomis skaičius sparčiai mažėja. Nevienodas mokymo programų turinys bei skirtingi vertinimo kriterijai dažnai apsunkina jaunuolių baigusių mokyklas rusų ar lenkų kalba pilnavertę socialinę integraciją.
Tokiems jaunuoliams kartais vien dėl lietuvių kalbos įgūdžių stokos sunkiau rasti darbą, rinktis universitetinį išsilavinimą ar siekti profesinės karjeros. Visi Lietuvos piliečiai privalo turėti vienodas galimybes ir teises. Dabar gi galiojanti diferenciacija bendrojo ugdymo sistemoje netgi diskriminuoja dalį mūsų žmonių. Jau nuo pat mažų dienų tokia sistema užprogramuoja visuomenės susiskaidymą tautiniu pagrindu.
Be jokios abejonės Lietuva būdama daugianacionalinė valstybė turi užtikrinti deramą dėmesį tautinių mažumų kalbos, kultūros, istorijos puoselėjimui, tačiau tai turi būti daroma finansuojant atskiras programas, o ne valstybinio bendrojo lavinimo sąskaita. Remiantis kitų demokratinių valstybių patirtimi tautinių mažumų mokyklos galėtų būti steigiamos religiniu, kultūrinių bendruomenių, privačių iniciatyvų pagrindu.
Vidmantas Martikonis yra Vilniaus miesto tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininkas.
