Vėliau paaiškėja, kad jais tiesiog propagandiškai manipuliuojama, nei kas klausė jų nuomonės, nei jie žinojo, kad priklauso kažkokiai komisijai. Intelektualai sutrikę. Tačiau pseudopatriotai garsiau už visus ploja rankomis ir šaukia, išvalysime Vilnių nuo viso sovietinio paveldo ir kolaborantų paminklus lauk iš Vilniaus.
Vaizdelis kraupus, labai jau primenantis 1940 m. ir 1945 m. Kada, tokio pat mentaliteto komisijos, griovė Nepriklausomos Lietuvos paminklus, bjaurojo paveldą, vartė koplytstulpius ir rūpintojėlius. Istorijos ratas apsisuko. Bet ar tikrai taip gali būti? Juk praėjo 80 metų. Visuomenė tapo modernesnė, labiau išsilavinusi, labiau tolerantiška. Visuomenė taip, bet panašu, kad politikai, kurie turi galią spręsti, pasikeitė mažai.
Kaip ir prieš 80 metų, taip ir dabar, politikai mąsto štampais, geras- blogas, savas- svetimas. Svarbu užklijuoti stereotipą, per daug nesigilinant ir neanalizuojant istorinės praeities, laikmečio specifikos, asmenybės daugiaplaniškumo. Principas paprastas, svetimą griauk, aukštink savą. Ar tikrai P.Cvirka, su kurio sukurtais šedevrais užaugo keletas kartų yra svetimas? Ar tai, kad jis kaip intelektualas, matydamas to laikmečio ydas, ieškojo geresnės visuomenės gyvenimo santvarkos, yra išdavystė? Nereikia užmiršti, kad daugelis to meto intelektualų įvykius vertino iš to meto perspektyvų ir negalėjo numatyti, kad naujoji santvarka bus pražūtinga. Taigi, ką tokio blogo padarė P.Cvirka, kad šiandieniniais laikais su įniršiu reikėtų skaldyti jo paminklo galvą? Man jis lietuvių klasikas, padovanojęs ateities kartoms nepakartojamus literatūrinius šedevrus. Man jis nėra svetimas. Man kur kas svetimesni atrodo tie, kurie siūlo prie jo paminklo atsiųsti buldozerius.
Net neabejoju, kad tokios idėjos atsiranda iš politinių idėjų bado. Visada pasiūlius kažką nugriauti, uždrausti, panaikinti sulauksi daug dėmesio, supriešinsi visuomenę, sukelsi aistras. Bet ar tokia yra šiuolaikinio politinio veikimo prasmė? Politikai savo idėjomis turi vienyti žmones, o ne skaldyti, kurti o ne griauti.
Dar keisčiau atrodo tai, kad tokios iniciatyvos atsiranda kai miesto reikalus sprendžia žmonės save vadinantis liberalais. Ar gi ne tolerancija, daugiakultūrinė įvairovė, pagaliau skirtingos istorinės patirtys ir jų suderinamumas, turi būti liberalų esminės vertybės?
Niekada nesustokime būti kritiški savo praeičiai ir dabarčiai, diskutuokime, bet tam nebūtina griauti ir naikinti, tai ką per ilgą ir sudėtingą savo istorijos laikotarpį paveldėjome. Išmokime su tuo sugyventi. Ir negalvokime, kad kažką nugriovę sukursime labiau pilietišką ir labiau savimi pasitikinčią bendruomenę. Griauti turime savo baimes ir stereotipus galvose. Jeigu tai neįvyks, pseudopatriotai ties tuo nesustos, ateis eilė S.Nėriai, V.Mykolaičiui-Putinui...
Vidmantas Martikonis yra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys.
