Svarbu ne tik pinigų kiekis, kurį Vyriausybė numatė išleisti. Svarbu, kad tie pinigai būtų greitai ir efektyviai panaudojami. Bet svarbiausia, kad didžioji dalis numatomų išleisti pinigų neaplenktų lietuviško verslo. Deja, iki šiol dažnai taip atsitinka.
Prekyba šiuo metu yra vienintelė sritis, kur lietuviškas verslas yra gerbiamas ir skatinamas. Inicijuojamos socialinės akcijos „Rinkis prekę lietuvišką“, pačių prekybininkų iniciatyvos pardavinėti pirmiausiai lietuviškų augintojų produkciją, turi labai aiškų tikslą. Kad Lietuvos žmonių uždirbami ir išleidžiami pinigai liktų čia Lietuvoje, o ne išvažiuotų į Lenkiją, Kiniją ar dar kur nors. Tokia pozityvi tendencija yra palaikoma ir nacionalinės valdžios lygmenyje. Ir tai yra puikus pavyzdys, kaip sutelktai dėl bendro tikslo gali veikti valdžia, verslas ir visuomenė.
Turi būti sukurti sisteminiai mechanizmai, kurie leistų Lietuvos valdžios įstaigoms viešuosiuose pirkimuose didesnį dėmesį skirti lietuviškiems gamintojams, statytojams ar paslaugų teikėjams.
Tačiau, tuo pačiu metu kyla klausimas, kodėl prekyboje skatinamas lietuviškas verslas, o gamyboje, statybose ar paslaugų sektoriuje – ne? Nesuskaičiuojami pavyzdžiai rodo, kad įvairius valstybės užsakymus dažnai laimi užsienio bendrovės. Ir Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigai, išleidžiami viešosioms paslaugoms pirkti, atsiduria svetimų valstybių įmonių sąskaitose. Nei ministerijos, nei merai neturi jokių įgaliojimų skatinti lietuviškų įmonių veiklą. Suprantama, kad būnant ES bendroje rinkoje, tai turi būti daroma protingai, nepažeidžiant Europos ekonominės erdvės principų.
Bet sutikime, kad čia mūsų institucijoms trūksta išminties ir patriotizmo. Pabandykite Lenkijoje ar Graikijoje laimėti atvirą viešą konkursą ir suprasite, kaip šios šalys saugo, gina ir palaiko savo nacionalinį verslą. Turi būti sukurti sisteminiai mechanizmai, kurie leistų Lietuvos valdžios įstaigoms viešuosiuose pirkimuose didesnį dėmesį skirti lietuviškiems gamintojams, statytojams ar paslaugų teikėjams. Aišku, tai neturi būti daroma kokybės sąskaita, taip pat, turi būti užkirstas kelias manipuliuoti dirbtinai padidintomis kainomis.
Antras konkretus darbas yra peržiūrėti ypatingai didelius valstybinių institucijų užsakymus. Bei patikrinti ar didžiosios valstybinės įmonės visada tikslingai investuoja užsienyje, kai tai galėtų daryti čia pat, Lietuvoje.
Štai vienas iš didžiausių pirkėjų yra Lietuvos kariuomenė. Kiekvienais metais tam išleidžiami šimtai milijonų eurų. Deja didžioji dalis šių lėšų iškeliauja į kur kas didesnių ir turtingesnių valstybių ekonomikas. Suprantama, kad Lietuvos verslas negali pagaminti reikalingos karinės technikos, perka ją iš Vokietijos. Tačiau papildomos įrangos įdiegimas, techninis aptarnavimas ir logistikos paslaugos tikrai galėtų būti lietuviškų įmonių paslaugos.
Daug nuosavų ir ES lėšų investuojanti valstybės valdoma įmonė „Lietuvos geležinkeliai“ dažnai remiasi užsienio įmonių pagalba. Taip pavyzdžiui atsitiko elektrifikuojant geležinkelio ruožus. Vėlgi reikalingas sisteminis požiūris ir valia, kad daugiau užsakymų konkursų būdu atitektų lietuviško kapitalo verslui.
Štai „Ignitis grupės“ 2020 m. pirmo ketvirčio rezultatų ataskaitoje skelbiama, kad tarp kitų užsienio investicijų, įmonė užtikrino finansavimą Lenkijoje statomo Pomeranijos vėjo elektrinių parko vystymui. Iš visų Lietuvos vartotojų surinkti pinigai investuojami Lenkijoje. Nejaugi tokio parko negalima pastatyti Lietuvoje. Iš įmonės investicijų uždirbtų lietuviškas verslas, kuris išlaiko darbo vietas ir moka mokesčius čia, Lietuvos valstybėje.
Dar viena valstybės kontroliuojama įmonė „Klaipėdos nafta“ investuoja Brazilijoje. „Klaipėdos nafta“ ketina tapti Brazilijos Asu uosto SDG terminalo operatore.
Jau daug metų mūsų šalį kamuoja problema: per sunkiai uždirbame, per lengvai išleidžiame.
Trečias žingsnis, kuris leistų užsitikrinti solidžias investicijas Lietuvoje, būtų esminė pensijų fondų veiklos pertvarka. Lietuvos banko duomenimis š. m. gegužės 1d. 1,348 mln gyventojų dalyvauja antros pakopos pensijų fondo veikloje. Pensijų fondų sukauptas turtas siekia 3,39 mlrd eurų. Didžioji dalis iš gyventojų sukauptų lėšų yra investuojamos ne Lietuvoje, o Skandinavijoje ar kitose vakarų valstybėse. Įstatyme turėtų atsirasti imperatyvinė sąlyga, kad bent 50 procentų pensijų fondų valdomų lėšų turėtų būti investuojamos Lietuvoje.
Jau daug metų mūsų šalį kamuoja problema: per sunkiai uždirbame, per lengvai išleidžiame. Esame maža valstybė su didelėmis galimybėmis. Svarbu jas išmintingai išnaudoti, niekam nepataikaujant.
Vidmantas Martikonis yra buvęs Vilniaus miesto tarybos narys.
