Be abejonės, greta kitų procesinės prievartos priemonių reikalinga ir pastaroji, tačiau ją įgyvendinant turi būti griežtai laikomasi ne tik leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ribų ir tvarkos, tačiau ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pateiktų išaiškinimų, kaip turėtų būti atliekami nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, kad atliekant šiuos veiksmus nebūtų pažeidžiamas proceso sąžiningumo (teisingumo) principas.
Tai svarbu ypač po to, kai tokio pobūdžio pažeidimai buvo nustatyti Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) 2008 m. vasario 5 d. sprendime byloje „Ramanauskas prieš Lietuvą“ bei 2008 m liepos 1 d. sprendime byloje „Malininas prieš Lietuvą“. Būtent po šių Lietuvos pralaimėtų bylų prieš minėtus asmenis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, remdamasi EŽTT jurisprudencija, nurodė, kad tokie veiksmai kaip nusikalstamos veikos imitacijos modelis gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų, vien tik gandų ar panašios nepatikrintos informacijos tam nepakanka.
Be to, plenarinė sesija nurodė, kad privačių asmenų veiksmai gali būti pripažįstami provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima. Tuo tarpu teisme valstybinėms institucijoms tenka našta paneigti gynybos argumentus dėl provokavimo.
Šalies specialiosios tarnybos, kurios, vadovaujant prokurorams, taiko nusikalstamos veikos imitacijos modelius, ir po paminėtų Lietuvos bylų Strasbūro teisme kartoja, mano požiūriu, panašias klaidas.
Labai gaila, tačiau kaip rodo konkrečių baudžiamųjų bylų medžiaga, šalies specialiosios tarnybos, kurios, vadovaujant prokurorams, taiko nusikalstamos veikos imitacijos modelius, ir po paminėtų Lietuvos bylų Strasbūro teisme kartoja, mano požiūriu, panašias klaidas, savo veiksmais sudarydamos galimybę baudžiamojon atsakomybėn patrauktiems asmenims, kurių atžvilgiu nacionaliniai teismai priėmė apkaltinamuosius nuosprendžius, vėl laimėti EŽTT.
Keisčiausia tai, kad kai kurie pirmos instancijos teismai taikstosi su akivaizdžiais paminėtos plenarinės sesijos nurodymų nesilaikymais, ir susidaro toks įspūdis, kad nenorėdami pyktis su STT, prokurorais arba paveikti masinės informacijos priemonių iš anksto suformuotos nuomonės apie teisiamojo asmens neva padarytus nusikaltimus, toliau „užsimerkę“ priima apkaltinamuosius nuosprendžius.
Štai, vienas iš Lietuvos teismų, nagrinėdamas bylą kaip pirmos instancijos teismas, priėmė apkaltinamąją nuosprendį asmens, kurio pavardės bei teismo neįvardinsiu, nes apkaltinamasis nuosprendis neįsiteisėjęs, atžvilgiu.
Teismas nuteisė mūsų šalies pilietį patikėdamas tik kaltinimą palaikančio prokuroro nuomone bei prieštaringa ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, tačiau visiškai ignoruodamas gynybos teismui pateiktus įrodymus apie tai, kad nusikalstamos veikos imitacija buvo pradėta vykdyti dar negavus teismo leidimo tokiam veiksmui atlikti.
Be to, baudžiamojoje byloje nebuvo patikrintos informacijos apie paminėto piliečio galimai rengiamą ar daromą nusikalstamą veiklą (nesant faktinio pagrindo) iki teismo leidimo atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus gavimo. Advokatų pateikti įrodymai, iškeltos pagrįstos abejonės apie tai, kad garso įrašas, pateiktas nukentėjusiojo (tai verslininkas, kuris yra skolingas daug kam, todėl jo ir jo valdomos įmonės atžvilgiu pradėtos vykdomosios bylos) apie neva nuteistojo asmens reikalavimą iš nukentėjusio duoti jam kyšį už tai, kad atliktų veiksmus, kurie leistų jam disponuoti piniginėmis lėšomis, esančiomis banko sąskaitoje, yra padarytas su tuo pačiu įrenginiu kaip ir po to vykdant teismo sprendimu leistą nusikalstamos veikos imitaciją. Vadinasi, ši procesinės prievartos priemonė de facto buvo taikoma dar negavus ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimo.
Paminėtoje LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje buvo konstatuota, kad privačių asmenų veiksmai gali būti pripažįstami provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio galimai nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima.
Taigi, ir paminėtu atveju, pareigūnai ir institucijos, inicijavusios nusikalstamos veikos imitacijos taikymą, tokios informacijos neturėjo. Vadinasi, nagrinėjant paminėtą bylą teisme, valstybės institucijos privalėjo paneigti gynybos argumentus dėl provokavimo, šios procesinės prievartos taikymo dar nesant teismo leidimo, juo labiau, kad net teismo paskirti ekspertai konstatavo, jog tiek nukentėjusiojo pristatytas garso įrašas, tiek garso įrašai, padaryti atliekant nusikalstamos veikos imitavimą, įrašyti to paties tipo ta pačia garso įrašymo įranga, kurią naudoja Specialiųjų tyrimų tarnyba.
Tuo tarpu STT pareigūnai, atlikę šioje byloje ikiteisminį tyrimą, nei viename procesiniame dokumente net nepaminėjo, kokiu įrenginiu nukentėjusysis padarė garso įrašą, o pastarasis nepateikė jo nei ikiteisminiam tyrimui, nei teismui, nors kaltinamasis ir jo advokatai, taip pat ir pirmosios instancijos teismo teisėja reikalavo paminėtą įrenginį pristatyti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, prokurorui, teismui.
Galų gale, vieno iš paskutiniųjų teismo posėdžių metu nukentėjusysis pareiškė, kad įrenginio, kuriuo jis padarė į STT pristatytą garso įrašą, kurio pagrindu ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jis jau nebeturi, nors ankstesniuose teismo posėdžiuose buvo pažadėjęs teismui jį pateikti. O liūdniausia tai, kad nei STT pareigūnams, nei prokurorui neišklausius paminėto garso įrašo ir neturint jokios kitos medžiagos apie galimai padarytos nusikalstamos veikos požymius, pradedamas ikiteisminis tyrimas ir, kaip minėjau, priimamas apkaltinamasis nuosprendis (asmuo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme) .
Paminėtas pavyzdys akivaizdžiai byloja apie ikiteisminio tyrimo institucijų daromas itin grubias klaidas, kurios, kaip matyti iš EŽTT praktikos, pasibaigia Lietuvos pralaimėjimu Europos žmogaus teisių teisme. O liūdniausia tai, kad pirmos instancijos teismai, toleruodami ikiteisminio tyrimo institucijų neteisėtus veiksmus, priima ir neteisingus apkaltinamuosius nuosprendžius.
STT suteikta pernelyg daug galių, kontroliuojant teisminę valdžią, ir ši situacija anksčiau ar vėliau turėtų sulaukti, jei ne pačių teisėjų savivaldos institucijų, tai įstatymų leidėjo dėmesio.
Mano požiūriu, tam pasitarnauja ir egzistuojanti sisteminė problema pasireiškianti tuo, kad STT suteikta pernelyg daug galių, kontroliuojant teisminę valdžią, ir ši situacija anksčiau ar vėliau turėtų sulaukti, jei ne pačių teisėjų savivaldos institucijų, tai įstatymų leidėjo dėmesio.
Tokia teisminės valdžios kontrolė, kada ją atlieka ne parlamentas, o vykdomosios valdžios institucija (nors STT faktiškai net nėra pavaldi Vyriausybei) grubiai pažeidžia teismų nepriklausomumo principą. Būtent STT, pateikdama išvadas Prezidentei, turi svarbų balsą sprendžiant dėl teisėjų tinkamumo eiti teisėjo pareigas, dėl teisėjų karjeros, jiems siekiant užimti postus aukštesniųjų instancijų teismuose. Taigi, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas toje baudžiamojoje byloje, kurioje ikiteisminį tyrimą atliko STT, gali labai neigiamai paveikti teisėjo karjerą ar netgi galimybę išlikti pareigose.
Lygiai tas pats pasakytina ir apie prokurorus, nes ne kiekvienas prokuroras turės drąsos nutraukti ikiteisminį tyrimą konkretaus asmens atžvilgiu, jei tokį tyrimą pradėjo ir atliko STT. Man nėra žinoma nė vienos baudžiamosios bylos, kurioje būtų teisiamas STT pareigūnas, tuo tarpu ikiteisminį tyrimą atliekančių policininkų (taip pat ir policijos vadovybės), FNTT, Muitinės, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų, advokatų, prokurorų, teisėjų, notarų, antstolių atžvilgiu yra pakankamai daug.
Viena paguoda, kad Lietuvos Aukščiausiasis ir apeliacinis teismai, drįstu teigti, pakankamai savarankiški, juose dirba daug kvalifikuotų teisėjų, todėl dažniausiai teisingumas triumfuoja, tačiau kiek reikia iškentėti asmenims, kurių atžvilgiu buvo priimti, o vėliau panaikinti apkaltinamieji nuosprendžiai!
Nelinkėčiau jų kailyje pabūti net ir tiems teisėjams, kurie priima apkaltinamuosius nuosprendžius, pasiduodami tiek masinės informacijos priemonių suformuotai nuomonei, kad teisiamasis asmuo yra kaltas, tiek ir STT, prokurorų ar kitų ikiteisminio tyrimo institucijų spaudimui.
Dr. Vidmantas Žiemelis yra Darbo partijos narys
