Lyg savotiška konkurencija atsiradusi, kas daugiau švietimo sistemą reformuos. Tai tarpiniai patikrinimai, tai mokyklų uždarymas, tai naujos programos, kurioms iki šiol nėra vadovėlių. Ir taip tęsiasi be pabaigos. Panašu, kad geriausia sritis eksperimentams – vaikai ir mokytojai. Šie patys kalti – juk pasirinko pedagogo profesiją, tad dabar gali kasmet džiaugtis pokyčiais po pokyčių. Juk visi nori, kaip geriau, tačiau, kaip sakoma, gerais norais kelias į pragarą grįstas. Švietimo atveju galbūt norima, kad ateities kartos būtų tiesiog beraštės?
Anot žurnalo „Reitingai“, pagrindinės mokyklos paliktos podukros vietoje: jei pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimai būtų buvę lemtingi jau šiemet, net 85-iose pagrindinėse mokyklose nuo 40 iki 84 proc. visų dešimtokų nebūtų galėję tęsti mokslų vienuoliktoje klasėje. Štai toks pasiruošimas! Matyt, svarbiausia yra pradinė mokykla, o vėliau jau paskutinėse dvejose klasėse abiturientai turi kaip nors patys pasirūpinti savo ateitimi.
Didieji reformatoriai iš Švietimo mokslo ir sporto ministerijos lyg kokius blynus kepa vis naujas permainas. O toms reformoms niekas nespėja nei tinkamai pasiruošti, nei jas suprasti. Pedagogai nežino ko griebtis ir pagal kokias programas mokyti vaikus, o centrinė valdžia tik siunčia nurodymus ir, aišku, kratosi atsakomybės. Juk jie savo darbą dirba: „kepa“ įstatymus ir įsakymus. Argi jie kalti, kad mokyklos negali jų įgyvendinti?
Nepamirškime ir apie tai, kad valdantieji nusprendė mažinti mokyklų skaičių. Jeigu jose, pavyzdžiui, nėra 21 vienuoliktoko, mokykla bus uždaroma. Penki tūkstančiai žmonių kreipėsi į ministeriją su peticija, kad iš vaikų nebūtų atimama teisė mokytis arčiau namų. Juk uždarius mokyklas vaikams reikės anksčiau keltis ir nuvykti po keliolika ar keliasdešimt kilometrų, kad galėtų mokytis! Kokia bus mokymosi kokybė po tokių kelionių? Neverta net kalbėti.
Aišku, žiūrint iš Vilniaus „burbulo“ perspektyvos, kokia čia problema – viena mokykla mažiau, viena mokykla daugiau. Juk optimizavimas ir centralizavimas kaip skaičiai lentelėse suguls. O kad uždarius mokyklą kyla grėsmė, kad iš miestelio ar kaimiškos vietovės žmonės bus priversti išsikelti, nes tiesiog negauna pamatinių paslaugų, tai čia lyg nedidelis niuansas, tad kodėl valdantieji turėtų apie jį galvoti? O ir tarp mokyklų yra vis didesni skirtumai.
Po vienos mokyklos baigimo jaunuoliai sėkmingai stoja į aukštąsias mokyklas ar universitetus, o po kitos – įsigyti aukštojo išsilavinimo negalės nė vienas abiturientas. Anot žurnalo „Reitingai“ redaktoriaus Gintaro Sarafino, skirtumai tarp mokyklų tame pačiame mieste yra milžiniški. Antai Klaipėdoje siekia 7 kartus, Panevėžyje daugiau nei 20 kartų, Šiauliuose 19 kartų.
O pačiame Vilniuje – daugiau nei 8 kartus. Suprantama, daug kas priklauso nuo vaikų gabumų ir norų, tačiau ne mažiau priklauso ir nuo pačių mokyklų ir jų kolektyvų. Jei specialistų trūksta ir mokyklų vadovai visomis išgalėmis mėgina pritraukti stiprius mokytojus, akivaizdu, kad didžiausią kainą sumokės mokiniai, kuriems nepasiseks ir jie mokysis silpnesnėje mokykloje.
Nuo balandžio pradžios iki birželio pabaigos Švietimo mokslo ir sporto ministerija net neturėjo nuolatinio vadovo – ministro. Štai koks valdančiųjų požiūris į švietimą! O gal taip ir geriau? Vis mažiau malkų buvo priskaldyta ir naujų stebuklingų reformų sugalvota. Turime vidurvasarį. Kol su situacija susipažins naujoji ministrė, ateis ir naują mokslo metų pradžia, o gaisrų tiek, kad net neaišku, kuri iš jų gesinti, kad situacija nors kiek stabilizuotųsi.
Nežinau, ar buvo kokia nors šios konservatorių ir liberalų bei laisviečių vyriausybės reforma, kuri nebūtų patyrusi fiasko. Užtenka prisiminti tarpinių patikrinimų tragikomediją, bet, panašu, kad po šių reformų švietimą reikės kurti iš naujo – tik taip užtikrinsime ateities kartoms tinkamą išsilavinimą.
