Tik ar verslas už tai padėkos? Verslas buvo orientuojamas į Kiniją, dabar turi staiga persimesti ir patikėti rožinėmis Taivano svajonėmis. Tik kol kas svajonės ir lieka svajonėmis, o kad ši eksporto kryptis atneštų realų pelną reikėtų 2–3 metų įdirbio. Šiuo metu ieškodami sprendimų verslininkai steigia įmones kitose valstybėse ir ten mokės mokesčius. Nuostabi Vyriausybės dovana kitų šalių bankams.
Be to, akivaizdu, kad namų darbai dar nepadaryti. Juk būtina, ne tik sutarti su kitomis šalimis, kad pirks mūsų produkciją, suderinti leidimus, bet ir turėti ką parduoti. Turi būti ne tik žaliavos, bet ir perdirbimo bei produkcijos pastovios apimtys. Kitu atveju rinkų paieška – tai turistinės kelionės už mokesčių mokėtojų pinigus.
Nepamirškime, kad Lietuva importuoja elektrą, gamtines dujas, naftą, tad pakilus energetinių išteklių kainai, Lietuva už energetinių prekių importą gali šiemet sumokėti apie 5 mlrd. eurų – tai didžiulė suma, kuri neigiamai gali paveikti šalies ekonomiką. Tačiau sąlygas diktuoja rinka ir jeigu energetinių išteklių Lietuvoje nėra, tai kitas strateginis uždavinys – pasirūpinti maisto gamyba – tai turėtų būti valstybės ir verslo prerogatyva. Panašu, kad tik popieriuje.
Pavyzdžiui Lietuvoje nėra perdirbimų įmonių, kurios galėtų tiekti didžiulius kiekius standartinės produkcijos, nei augintojų, kurie ją užaugintų. O juk kai norima įeiti į dideles rinkas būtina užtikrinti nuolatinį produkcijos tiekimą, tad būtina stiprinti žemės ūkį ir skatinti produkcijos gamybą. Valdantiesiems reikėtų Lietuvoje apsilankyti ir tik vėliau turistauti ieškant eksporto rinkų. Nors aišku tolimoji Australija tikrai skamba patraukliau nei koks Lietuvos kaimas, dar ir orai gali prasti pasitaikyti
Kai ūkininkai ir perdirbėjai turės bendradarbiavimo sutartis, kai grandys veiks tinkamai, tuomet ir išloš visa ekonomika. Tuo tarpu kol kas atrodo, kad valstybė veikia viena kryptimi, o verslas – kita.
Tiksliau verslas bando išvengti skausmingų smūgių, kurie nežinia iš kur ateis, priklausomai nuo to, kaip pasisuks politikų ambicijos. Kaip palaikomi gamintojai, jei, pavyzdžiui kiaulių augintojai kalba apie nuolatinius praradimus. Skaičiuojama, kad kas savaitę patiriama apie 1 mln. nuostolių, nes kaštai didesni negu gaunama kaina pardavus kiaules. Ar, pavyzdžiui, kaip sako vienos įmonės atstovas, Kinijos rinkos praradimas įmonei reiškia ženklius nuostolius, nes aštuonerių metų pastangos ir padarytos investicijos patekti į šią rinką nuėjo perniek. O Premjerė užtikrintai sako, kad Lietuvos verslas jau rado naujų rinkų. Premjere naujos rinkos, kaip grybai po lietaus nedygsta.
Kai ūkininkai ir perdirbėjai turės bendradarbiavimo sutartis, kai grandys veiks tinkamai, tuomet ir išloš visa ekonomika.
Tam reikia įdirbio, finansinių išteklių ir didelių pastangų. Griauti visuomet lengviau nei statyti. O šiuo metu kaip tik tokią situaciją ir turime, ką politikai per metus sugriovė, verslas mėgins ilgus metus atstatyti. Beje valstybė gali pasiūlyti tik paskolas ir tas už palūkanas. O praėjusiais metais Lietuvos eksportas augo mažiausiai iš Baltijos šalių. Lietuvos eksportas 2021 metais augo 21 proc., Latvijos – 24 proc., o Estijos – 28 proc.
Šiuo metu ypač svarbu, kad verslo įmonės gautų visą įmanomą valstybės pagalbą ir palaikymą, įskaitant ir diplomatines priemones, o ne krizenimą apie „krizeles“.
Taigi yra labai daug kalbų, o konkrečių teigiamų rezultatų nė kvapo. Kol kas didinamas atstovybių užsienyje skaičius, paprastai kalbant daugėja žmonių, kuriuos reikia išlaikyti iš mokesčių mokėtojų pinigų, tačiau ar bus grąža reikės laukti ilgus metus. Kodėl lygiagrečiai nedirbama Lietuvoje, nesiekiama, kad Lietuva turėtų ką parduoti į kitas rinkas. Pavyzdžiui, garsiai kalbama apie ekonominio bendradarbiavimo stiprinimą su JAV. Mintis puiki. O ką mes į JAV vešime? Šiai rinkai reikalingas galutinis produktas ir dideli kiekiai.
Kadaise didžiavomės savo žemės ūkio produkcija ir jos kokybe. O dabar, apsirūpinimas savos gamybos kiauliena tesiekia nepilnai 50 proc., todėl likusi dalis importuojama, pieno sektoriuje vis daugiau ūkininkų galvoja apie karvių pardavimą, dėl nnepalankios žemės ūkio politikos ir konkurencinių sąlygų rinkoje.
Be to atsiliekame gamybos procesuose ir tampame nekonkurencingi. Pavyzdžiui lenkai pakeitę ūkio struktūrą stato gamyklas ir investuoja į technologijas. Lietuvoje to nėra, tad kaip galime tikėtis pasiūlyti Europai kokybišką, bet pigesnį produktą? O juk šiose rinkose kaina yra vienas svarbiausių faktorių.
Lietuvoje būtina skirti daugiau dėmesio skirti žemės ūkio produkcijos gamybai, ne pardavinėti vien žaliavos, bet kurti didesnę pridėtinę vertę. Lietuvos gamintojams, užsiimantiems gamyba ir konkuruojantiems vidaus rinkoje su importu, reikia formuoti tokias sąlygas ir tokią apmokestinimo sistemą, kuri leistų sumažinti gamybos savikainą ir suteiktų galimybę lengviau konkuruoti vidaus rinkoje. Nes galutiniam vartotojui – vienas svarbesnių veiksnių pasirenkant lietuvišką ar atvežtą produktą – tai mažesnė kaina.
Galbūt tas lėšas, kurios išleidžiamos užsienio kelionėms reikėtų skirti kelionėms po Lietuvą ir rasti sprendimus pirmiausia viduje. O turėdami produktus, neabejoju ir ekonominėje diplomatijoje turėsime geresnius rezultatus nei tiesiog turizmas.
