Esame antri Europoje, pagal maisto kainų augimą. Šiose liūdnose rungtynėse sidabro medalis mūsų. Tik dėl jo Lietuvos visuomenė dar labiau skursta. Anot ekonomistų skelbiamų duomenų, 2021 metais išlaidos vienam namų ūkio nariui siekė apie 438 eurus, o pernai jau 534 – tai beveik 100 eurų. O juk nei atlyginimai, nei pensijos tiek nedidėja. Jau net ir tie žmonės, kurie, kaip skaičiuojama, uždirba vidutines pajamas nuo 1000 iki 2000 tūkstančių atsiduria sudėtingesnėje situacijoje nekalbant apie mažesnes pajamas gaunančius žmones.
Kartu su Darbo partija ne vienerius metus kartojome, kad PVM mažinimas būtiniausių produktų krepšeliui būtų naudingas žmonėms, kurie uždirba mažiausiai. Jis padėtų amortizuoti kainų kylimą. Bet iš valdančiųjų visuomet buvo viena reakcija – verslas apgaus, geriau pridėti kompensacijomis. Tas nuolatinis nepasitikėjimas ir vienas naratyvas beveik visais klausimai – kas ne su mumis, tas valstybės išdavikas.
Tik kitos šalys mažino PVM maisto produktams arba kaip Lenkija iš viso ji panaikino ir ne tik padėjo savo piliečiams, bet ir neblogai papildė savo biudžetą. Anot Europos Komisijos tyrimo, pirminiai duomenys rodo, kad maisto produktų kainos tose šalyse yra žymiai mažesnės, net tose, kur lengvata nebuvo pritaikyta. Viena turtingiausių ES šalių – Vokietija, pagrindiniams maisto produktams taiko lengvatinį – 7 proc. PVM, kitoms prekėms taikomas 19 proc. PVM tarifas. Be to sumažinus daržovių ir vaisių kainas galima žmones skatinti rinktis sveikesnį maistą. Bet mes juk turtinga šalis, geriau kitiems atiduosime ir skatinsime jų verslą, negu savo ekonomiką pasirūpinsime.
Pagaliau, jeigu jau taip nepasitikima verslu, kad apgaus, kad vis tiek visos valdžios nuolaidos nukeliaus į verslininkų sąskaitas, tai turime tiek tarnybų, kurios ištisai tikrina verslininkus, tad jeigu taip baiminamasi, kad kainos netaps žemesnės, galima juk visuomet pasitelkti atitinkamas tarnybas ar institucijas.
Kita vertus reikalingi ilgalaikiai sprendimai ir ne tik buhalteriniai, kad štai 60 eurų pridėta prie pensijos ar 90 eurų (ant popieriaus) prie minimalios algos. Nes šių pinigų nepakanka, jie nepadengia išaugusių keleriopai išlaidų. Būtina didinti pajamas regionuose, pritraukti įmones ir investicijas, kurios suteiks darbo vietas. Jeigu, pavyzdžiui Vokietijoje regionuose žmonių pajamos siekia 1000 ir daugiau eurų, o pas mus vos kelis šimtus, tad kai reikia apmokėti kone dvigubai išaugusias sąskaitas, nieko stebėtino, kad žmonės skursta ir negali patenkinti bazinių poreikių. Būtina verslui kurti geresnes sąlygas, kad tarptautinės įmonės ateitų į Lietuvą, kad investuotų į mūsų darbuotojus, kurtų darbo vietas. Negali būti 2 ar 3 greičių Lietuvos, kur skurdas tampa neatsiejama žmonių gyvenimo dalimi.
Be to būtina skatinti smulkųjį verslą, daugiau mažų parduotuvių, didinti konkurenciją. Dabar rinkoje vyrauja stambūs prekybos centrai, jie ir diktuoja kainas. Tad išaugę kaštai krito ant vartotojų pečių.
Reikia skatinti tiesioginę prekybą iš ūkių tiesiai žmonėms arba per mažas parduotuves, kad mūsų ūkininkai galėtų realizuoti savo produkciją. Tačiau, jeigu norime pasiekti rezultatų – reikia mažinti biurokratiją, trumpinti procesus. Tarnybos ir įvairios institucijos labai mėgsta patikrinimus – tik verslas pradėjo veikti, o jau eilė ne klientų, o visokiausių kontrolierių. Reikėtų išmokti padėti verslui, o ne jį kontroliuoti. Tuomet ir darbo vietų bus daugiau, ir mokesčių į biudžetą, ir konkurencijos, o laimės iš to valstybė ir jos piliečiai.
Bet valdantieji tai po Taivaną skraido, tai su Vokietija santykius per žiniasklaidą aiškinasi taigi sudėtinga rasti laiko ir užsiimti, pavyzdžiui regionine politika iš pagrindų. Į racionalius opozicijos pasiūlymus numojama ranka, nes viską geriausiai žino tik valdantieji. Jie vieninteliai turi teisę priimti visus sprendimus, tarsi turėtų kokį sėkmės receptą, tik ar nebus tai skurstančios šalies receptas?
