Avarijų atominėje energetikoje buvo ne viena ir ne dvi, jų buvo gerokai prieš Černobylį, ir nenoriu būti liūdnų dalykų pranašu, bet tikėtina, kad jų dar bus. Smulkesnių, didesnių, tiesiog taip jau yra, kad veikia labai daug įvairių veiksnių, ir jei atominė elektrinė yra sulipdyta iš mėšlo bei pagalių, kaip, tarkim, buvo su sovietiniais RBMK tipo reaktoriais, tai tokios tikimybės dar padidėja.
Iš gausios nelaimingų atsitikimų virtinės statant Astravo AE aiškiai matosi, kad statybos darbų bei saugos standartai nelabai ten pasikeitė nuo Sovietų Sąjungos laikų.
2016 metais iš didelio aukščio nukrito ir į žemę atsitrenkė reaktoriaus korpusas. Tai toks 334 tonas sveriantis, 4,5 metrų skersmens ir 12 metrų ilgio „greitpuodis“, kuriame turėtų būti kuras ir vykti branduolinė reakcija. Savaime suprantama, jis turėtų būti visiškai hermetiškas ir atlaikyti milžinišką slėgį. Savaime suprantama, jo mėtyti nereikėtų, nes korpusas gali deformuotis ir tai vėliau galėtų turėti labai tragiškų pasekmių. Tačiau tik tarptautinės bendruomenės spaudimas privertė nukritusį korpusą pakeisti nauju.
Tuomet jau pakeistas naujas korpusas jį transportuojant atsitrenkė ir nuvertė pakelės stulpą. Na, čia jau niekas nieko nepakeitė, bet vėl parodo darbo saugos kultūrą statant tokį objektą.
2017 metais paaiškėjo, kad teks pakeisti elektros generatorius, nes analogiški generatoriai ar sugedo, ar užsidegė kitoje, analogiškoje elektrinėje.
2018 metais užsidegė avarinė apsaugos sistema. Kažkas užtrumpino laidus – lyg ir kranas kliudė, dėl ko užsidegė avarinė reaktoriaus apsaugos sistema. Ta pati sistema, kuri turėtų apsaugoti reaktorių, pati užsidegė.
2020 metais, bandymų metu (gerai, kad bandymų), buvo pažeista reaktoriaus avarinio aušinimo sistema, dėl ko teko pristabdyti darbus. Ta pati sistema, kuri avarijos atveju turėtų aušinti reaktorių, subyrėjo vos pradėjus pirmuosius bandymus.
Ta pati sistema, kuri avarijos atveju turėtų aušinti reaktorių, subyrėjo vos pradėjus pirmuosius bandymus
Tikriausiai statybų metu nutiko dar daugybė įvairiausių smulkmenų ir mažų nelaimių, apie kurias nesužinosime, tačiau šie visi dalykai nenuteikia labai optimistiškai.
Taigi, įsivaizduokime patį blogiausią scenarijų, kur tikimybė labai maža, bet visgi yra. Kažkuriuo momentu, šį kartą ne bandymų metu, sugenda reaktoriaus aušinimo sistema. Tarkim, kaip jau yra buvę, kažkur pervargęs ar smarkiai pagiringas suvirintojas į aušinimo sistemos kontūrą įmeta kokį elektrodą ir kažkas ten kažkurioje vietoje užstringa.
Kuro kasetės pradeda kaisti, tačiau tuo pačiu metu avarinė aušinimo sistema neįsijungia. Temperatūra pasiekia kritinę ribą ir avarinė sistema turėtų į reaktoriaus vidų suleisti visus kontrolinius strypus, kurie turėtų sustabdyti reaktorių visiškai.
Tačiau dėl per didelės temperatūros kuro kasetės deformuojasi ir strypai ten neįsileidžia. Reakcija vyksta toliau, aušinimas neveikia ir tame reaktoriaus korpuse, tame 12 metrų ilgio „greitpuodyje“ pradeda smarkiai kilti slėgis, aušinimo vanduo virsta garais ir jie vis labiau spaudžia iš vidaus.
Kažkuriuo momentu reaktoriaus korpusas neatlaiko ir sprogsta. Tai ne branduolinis sprogimas, o garų, kurie tiesiog perplėšia tą metalinę konstrukciją. Visgi atominė elektrinė turi apsauginį gaubtą, kurio neturėjo Černobylio AE, tikėtina, kad jis bent jau iš dalies sulaiko sprogimą ir didžioji dalis radioaktyvių nuolaužų lieka viduje. Tačiau į aplinką visgi patenka jodo-131, cezio-137, stroncio-90 ir kitų izotopų.
Vėjas pučia Vilniaus link. Įsijungia civilinės saugos sirenos, telefonuose sugaudžia pranešimai, laikas įsijungti televizorių ar radiją ar bent jau ką nors iš naujienportalių. Dabar pats metas išgerti kalio jodido tabletę.
Jodas-131 – tai toks radioaktyvus jodo izotopas, kuris greitai randa vietą skydliaukėje vietoje įprasto jodo. Nesiėmus priemonių jis kiek vėliau gali sukelti vėžį. Tas itin aktualu vaikams, kurių augantis organizmas labiau imlus visokioms radiacijos sukeltoms onkologinėms ligoms.
Cezio ir stroncio izotopai nusėda kauluose bei raumenyse. Deja, bet čia jau jokios tabletės nepadės
Cezio ir stroncio izotopai nusėda kauluose bei raumenyse. Deja, bet čia jau jokios tabletės nepadės. Kas padės, tai tiesiog užsidaryti langus ir ramiai pabūti, kol padėtis bus suvaldyta.
Arba jei yra tokia galimybė, susirinkti vaikus ir išvažiuoti toliau nuo radioaktyvaus debesies. Reikės tada ilgam pamiršti vietinius grybus, kurie kaip kempinė sugeria radioaktyvias daleles, o mėsos bei pieno produktus bus įprasta tikrinti kokiu nors buitiniu geigerio skaitikliu, kurių paklausa išaugs lygiai taip pat, kaip pandemijos pradžioje išaugo medicininių kaukių.
Skaitysime naujienas, seksime informaciją, miestų valdžia lieps komunalininkams plauti gatves, o žvyrkelius laistyti surišančiu tirpalu, kad nekiltų dulkės. O po kelių mėnesių grįšime visi į įprastą ritmą. Neturėtų būti sunku, juk jau beveik pripratome prie keistos dabartinės tikrovės gyvendami metus karantine, priprastume ir prie kitokios.
Nebūtų nei branduolinio grybo, nei zombių, nei siaubingų nudegimų. Tačiau būtų gerokai daugiau onkologinių ligonių ir neužtikrintumo jausmo. Tikiuosi niekuomet taip nenutiks, tačiau dėl visa ko turėkite tų jodo tablečių ir nepamirškite, kur jos padėtos.
