Erzina tokie dalykai. Erzina bandymai mūsų šalies istorijos pūlinius dangstyti gražiais tautiniais raštais siuvinėtomis servetėlėmis. Kuomet kiekvienas toks bandymas pridengti nemalonius dalykus pasibaigia lygiai taip pat, kaip ir visi prieš tai buvę – kai reikia nuo kažko atsiriboti, teisintis, atsiprašinėti, o viešoji erdvė tada užsipildo „diskusijomis“ bei anoniminiais komentarais.
Laikas gal jau būtų baigti šiuos kasmetinius įpročius. Manau, tiesiog reikėtų pripažinti kai kurias nemalonias tiesas, nebandant tame istorijos nemalonių tiesų šiukšlyne surasti kokių smulkių pateisinimų apie „priežasties-pasekmės“ razinas. Tų dalykų, kurie pas mus nutiko prieš 80 metų, paprasčiausiai neįmanoma pateisinti.
Jei nežinote, kaip viskas buvo, tai neskubėkite dabar pulti rašyti čia komentarų, paskaitykite iki pabaigos šį trumpą tekstą, tuomet giliai įkvėpkite, minutę pagalvokite ir jau tuomet galite pradėti mane kaltinti kokiu nors šališkumu ar mūsų šalies istorijos niekinimu. Taigi, sutrumpinta versija:
Lietuva 20 a. pradžioje buvo Rusijos imperijos pakraštys. Rusijos imperija gerokai atsiliko nuo labiau išsivysčiusių Vakarų Europos valstybių.
Kaip ir dabar Rusijoje, taip ir tuometinėje imperijoje, kaip ir visose kiek mažiau išsivysčiusiose šalyse, yra lengviau surasti atpirkimo ožį, kuriam galima būtų suversti kaltinimus dėl įvairiausių nesėkmių.
Reikėtų pripažinti kai kurias nemalonias tiesas, nebandant tame istorijos nemalonių tiesų šiukšlyne surasti kokių smulkių pateisinimų apie „priežasties-pasekmės“ razinas
Todėl tuo metu, 19 amžiaus pabaigoje ir 20 pradžioje, buvo gajus antisemitizmas. „Siono išminčių protokolai“ atsirado būtent to meto Rusijoje ir pats caras jais tuo metu šventai tikėjo. Pogromai nebuvo retas reiškinys.
Imperija žlugo, Lietuva tapo nepriklausoma. Tačiau tame žemiausiame lygyje buvęs ganėtinai gajus antisemitizmas liko. Iš ten tos visos istorijos apie vaikų kraują macuose ir panašūs dalykai. Tamsūs, neišsilavinę žmonės nemėgsta kitokių.
Ypač jie nemėgsta tų kitokių, kuriems geriau sekasi. Tiesiog tuo metu didžiąją dalį smulkios prekybos, įvairių amatų valdė žydai. Lietuviai buvo tuo metu daugiausia žemdirbiai, o ne amatininkai ar prekybininkai.
Tuomet nutiko pirmoji Lietuvos okupacija. Nutiko taip, kad mūsų šalies ganėtinai gerai aprūpinta kariuomenė neiššovė nė vieno šūvio. Ar buvo žydų, bendradarbiavusių su komunistiniu režimu ir mojavusių gėlėmis atvažiuojantiems sovietų tankams? Žinoma, buvo. Buvo tokių ir lietuvių. Pažiūrėkite, kas mums iš Maskvos vežė „Stalino saulę“.
Tuomet sovietai pradėjo trauktis ir prasidėjo Birželio sukilimas. Faktas, kad žydų žudynės ir pogromai prasidėjo dar prieš įžengiant vokiečiams.
Faktas, kad dalis Birželio sukilimo dalyvių po to talkino nacistams. Taip, dalis. Ne visi, bet dalis talkino, ir tai yra faktas.
Gal jau užverskime tą puslapį, pripažinkime, kad ne viskas buvo taip gražu, kaip kartais norima iš tos mūsų patriotinės pusės nupiešti, ir tada galėsime nesivelti kiekvienais metais į tuščius ginčus, nereikės nieko atsiprašinėti
Faktas, kad Lietuvoje žydų išžudyta buvo daugiausia – 95–96 proc. visos populiacijos. Tai daugiau nei bet kur kitur ir tokių skaičių nebūtų buvę įmanoma pasiekti be nuoširdaus vietinių bendradarbiavimo su naciais.
Ir tai reikia pripažinti. Reikia su tuo susitaikyti ir priimti. Tik tokiu būdu galime baigti draskyti savo šalies istorijos šašus kiekvienais metais, ar tai būtų Škirpos atminimo lentelė, ar tai būtų neatsargus profesoriaus Valdo Rakučio pasisakymas apie tai, kad buvo žydų, kurie patys prisidėjo prie holokausto, ar „priežasčių, kodėl taip nutiko, paieškos“. Priežastys labai banalios, kodėl taip nutiko, ir kiekvienas toks priežasčių ieškojimas ne „bando surasti, kodėl taip nutiko, kad tai nepasikartotų“, o labiau gal bando surasti pateisinimą. Pateisinimą sau patiems.
Bet ar reikia to pateisinimo? Gal tiesiog jau užverskime tą puslapį, pripažinkime, kad ne viskas buvo taip gražu, kaip kartais norima iš tos mūsų patriotinės pusės nupiešti, ir galėsime tuomet nesivelti kiekvienais metais į tuščius ginčus, nereikės nieko atsiprašinėti.
Kas dabar nuo mūsų priklauso, tai išmokti istorijos pamokas, kad ir kokios jos būtų negražios, kad panašūs dalykai daugiau niekada nepasikartotų.
