Pokalbis Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (VMI): Vardas, pavardė? Viktoras Fiodorovas. Gimimo metai? 1987. Šeimyninė padėtis? Vedęs. Vaikai? Du. Gyvenate kur? Kėdainiuose.
Pokalbis savivaldybėje: Vardas, pavardė? Viktoras Fiodorovas. Gimimo metai? 1987. Šeimyninė padėtis? Vedęs. Vaikai? Du. Gyvenate kur? Kėdainiuose.
Nebeištvėriau, klausiu – Jums visai ne visai to paties klausinėti? „Ne, – sako, jie, – tvarka tokia. O dabar, – sako savivaldybėje, – eik į „Sodrą“ ir atnešk pažymą. Pakeliui užsuk į VMI – paimk kitą“.
Bet, jeigu taip reikia, gal visos šios institucijos gali pasiimti pažymas viena iš kitos pačios?
Eik ten, atnešk aną
Už lango 2020-ieji. Pasaulyje visi diskutuoja, kiek darbo vietų iš žmonių jau perėmė dirbtinis intelektas ir kiek jų perims artimiausioje ateityje. O tuo metu Lietuvoje žmonės ir verslas vis dar tampo popierines pažymas iš vienos valstybės institucijos į kitą, ir kartoja tai, kas valstybei apie mus yra seniai žinoma.
Kasmet informacinių sistemų kūrimui, tobulinimui ir palaikymui bei tam reikalingai įrangai įsigyti Lietuvos valstybė išleidžia dešimtis, jei ne šimtus milijonų eurų. Tie pinigai, beje, ne ant medžių auga – juos sunešame mes visi, Lietuvos gyventojai ir čia veikiantis verslas.
O tuo metu Lietuvoje žmonės ir verslas vis dar tampo popierines pažymas iš vienos valstybės institucijos į kitą, ir kartoja tai, kas valstybei apie mus yra seniai žinoma.
O informacinės sistemos ir įvairūs registrai bent jau teoriškai kuriami tam, kad palengvintų gyvenimą valstybės piliečiams. Tačiau mes, piliečiai, verčiami rinkti ir nešioti pažymas. Negana to, dar, kartas nuo karto, privalome susimokėti už jas, jei, pavyzdžiui, norime gauti pažymą Registrų centre apie savo paties valdomą nekilnojamąjį turtą.
Visa tai kainuoja – laiką, pinigus, nervus. Mes išlaikome papildomą biurokratų armiją – nes kiekvieną pažymą, kurią tempiame iš taško A į tašką B, juk kažkas turi viename gale išduoti, o kitame – priimti.
O juk valstybė žino apie kiekvieną iš mūsų beveik viską. Žino vardą, pavardę, šeimyninę padėtį, registravimo adresą, žino sutuoktinį ir vaikus, į kokią mokyklą eina mūsų vaikai ir kokioje poliklinikoje pas kokį daktarą esame registruoti. Žino, kiek atlyginimo gauname ir kokius mokesčius sumokame, kada einame į darbą, o kada sergame, kokiais vaistais gydomės ir kiek kartų esame pažeidę kelių eismo taisykles.
Su verslu lygiai tas pats – darbuotojų skaičius ir kiekvieno jo atlyginimas, kiekvienas sandoris, sumokėti mokesčiai – visa tai, žinoma, fiksuojama.
Tai kokių velnių mes lakstome su pažymomis?
Viena to beprasmio lakstymo priežasčių yra ta, kad kiekviena valstybės institucija gyvena kaip atskira kunigaikštystė: turi savo sistemas ir registrus, kuriuos patys kuria, vysto ir prižiūri. Tai patogu tik pačiai institucijai, na, ir dar ją aptarnaujančiam verslui – nuolatiniai viešieji pirkimai, sutikime, yra puiki galimybė, kurios niekas nenori atsisakyti.
Todėl primenu mūsų Lietuvos IT ūkio strategams, kad reikėtų centralizuoti pagrindinių valstybės registrų bei platformų valdymą, perduodant juos administruoti vienam subjektui, kuris būtų atsakingas už visų registrų ir platformų plėtrą, integraciją bei sklandžią elektroninių paslaugų plėtrą.
Vis dar nėra aiškių ir skaidrių reikalavimų naujų elektroninių paslaugų, platformų ir registrų kūrimui bei senų optimizavimui/integravimui valstybės mastu. Šie reikalavimai būtų standartiniai vykdant viešuosius pirkimus visoms valstybinėms įstaigoms.
Be to, gal pagaliau reikėtų baigti valstybės informacinių išteklių konsolidavimo procesą. Visi valstybės ir savivaldybių duomenys turi būti saugomi valstybės duomenų centruose, taip taupant kaštus ir mažinant fragmentaciją. Ne mažiau svarbu ir optimizuoti valstybės institucijų informacines sistemas, atsisakant perteklinės programinės ir aparatinės įrangos.
Kodėl tai dar nepadaryta?
Ne žmonės ir ne verslas kalti, kad Lietuva pilna „kunigaikštysčių“ ir ne žmonės turėtų lakstyti valdiškų institucijų koridoriais.
„Lesyklų“ su milijonais nebeliks
Taigi, nors tai nepatiks „valstybės kunigaikščiams“, esu įsitikinęs, kad reikia uždaryti lesyklėles, kuriose dabar kasmet „patrupinama“ dešimtys ir šimtai milijonų eurų.
Tačiau pradėkime nuo paprasčiausio – panaikinkime prievolę žmonėms bėgioti nuo valdininko prie valdininko su pažymomis!
Reikia visiškai atsisakyti reikalavimo pateikti gyventojams ir verslo subjektams popierines pažymas, jei reikalinga informacija jau yra valstybės registruose ar valstybės, savivaldybės informacinėse sistemose.
Tad atėjus, pavyzdžiui, į VMI ar „Sodrą“, Jums tereikės turėti asmens dokumentą ir duoti sutikimą, kad valstybės institucija pati surinktų iš registrų jiems reikalingus duomenis. Visa kita – jau ne žmogaus rūpestis.
Ne žmonės ir ne verslas kalti, kad Lietuva pilna „kunigaikštysčių“ ir ne žmonės turėtų lakstyti valdiškų institucijų koridoriais. Valdininkai juk puikiai žino, kokioje įstaigoje yra jiems reikalingi duomenys, tad turės patys pajudėti ir juos pasiimti!
Viktoras Fiodorovas yra Darbo partijos kandidatas į Seimą.
