Visi Darbo partijos (leiboristų) siūlomi įstatymų pakeitimo projektai mokesčių sistemos pertvarkai yra susiję tik su mūsų šalies verslo konkurencingumo didinimu, kvalifikuotų specialistų išlaikymu ir naujų aukštos kvalifikacijos specialistų pritraukimu į Lietuvos rinką. Be to, mažas pajamas gaunantiems žmonėms yra pasiūlyta alternatyva: arba minimalaus atlyginimo, arba neapmokestinamojo dydžio padidinimas.
Noriu priminti, jog, kaip ir žadėjo, Darbo partija vykdo prieš rinkimus duotą pažadą ir minimalus atlyginimas jau buvo padidintas. Tiesa, Darbo partijai negavus absoliučios daugumos Seime minimalus atlyginimas pirmame etape buvo padidintas mažiau nei tikėtasi — tik iki 1 000 Lt. Antrame etape žadėjome pakelti minimalų atlyginimą iki 1 200 Lt. Šiuo atveju, padidinus atlyginimą nuo 1 000 iki 1 200 Lt, atskaičius mokesčius darbuotojai papildomai gautų apie 150 Lt „į rankas“. Taip pat papildomas pajamas nuo šios sumos gautų ir valstybė.
Jeigu padidintume neapmokestinamąjį dydį taip, kaip siūlo premjero sukurta darbo grupė — nuo 5 600 Lt iki 10 000 Lt per metus, žmonės papildomai „į rankas“ gautų apie 200 Lt, bet valstybė prarastų dalį pajamų. Tad visiems ekonomistams-spekuliantams pranešu, kad Darbo partija (leiboristai), siūlydama alternatyvą, galvoja ir apie pajamas į valstybės biudžetą.
Štai čia ir verta priminti su manimi susijusias įmones. Kuris variantas būtų naudingas man, kaip verslininkui? Žinoma, premjero sukurtos darbo grupės pasiūlymas, nes šiuo atveju pajamas prarastų valstybė, tačiau mano įmonės neprarastų nė kiek. Bet Darbo partija (leiboristai) siūlo padidinti minimalų atlyginimą iki 1 200 Lt ir tokiu atveju mano įmonės nuo kiekvieno darbuotojo prarastų apie 310 Lt (atlyginimo padidėjimas 200 Lt + 110 Lt mokesčiai nuo šitos sumos). Padauginus 3 500 (maždaug tiek darbuotojų dirba įmonėse) iš 310, minimalaus atlyginimo pakėlimas su manimi susijusioms įmonėms per mėnesį kainuotų 1 085 000 Lt, o per metus — 13 020 000 Lt. Todėl, žurnalistė, mininti su manimi susijusias įmones šiame kontekste, turėtų sąžiningai užbaigti savo sakinį: „Darbo partijos (leiboristų) pasiūlymas su V. Uspaskichu susijusių įmonių pajamas per metus sumažintų 13 mln. Lt“.
Tad ar savanaudiškas V. Uspaskicho ir Darbo partijos (leiboristų) pasiūlymas? Atsakykite į šį klausimą patys. Ir pagalvokite, kodėl gi Uspaskichas toks, kad nori prarasti 13 mln. Lt ir kurgi jis ruošiasi juos atgauti? Jeigu jums atsakyti į šį klausimą vis dėlto nepavyktų, kitame straipsnyje aš padėsiu surasti atsakymą.
Dėl kitų pasiūlymų, jei žurnalistai priims šį mano straipsnį, būtinai atsiųsiu taip pat komentarus.
O dabar skubu išsklaidyti turgaus prekiautojų nerimą, kurį sukėlė aukščiau minėto straipsnio autorė.
Visų pirma, šio, dar nepristatyto, pasiūlymo projektas šiuo metu yra tik analizuojamas ir nagrinėjamas įvairiais pjūviais. Analizuojama, kiek yra Lietuvoje turgaus prekybinių plotų, kiek yra iki 50 kv. m. mažų parduotuvių, kiek yra nuo 50 iki 300 kv. m., nuo 300 iki 1000, ir nuo 1000 kv. m bei daugiau. Taip pat svarbu, kiek yra investuota į šių prekybinių plotų vieną kvadratinį metrą.
Iškeltas tikslas — maksimaliai sumažinti šešėlį, maksimaliai priartinti Lietuvos verslą prie civilizuotos lygiavertės konkurencijos, sukurti sąlygas kurtis miestuose mažoms parduotuvėms — šeimos verslui, ir sudaryti galimybę tokiam verslui konkuruoti kaip su turgumi, taip ir su didžiaisiais tinklais. Šiuo atveju atsižvelgiama ir į mūsų mažos valstybės specifiką, žmonių individualumo poreikį — plėtojant aptarnavimo paslaugas, bei keliant tokių klientams teikiamų paslaugų kokybę.
Reikėtų pridurti, kad priėmus tokį diferencijuotą prekybinių plotų apmokestinimą, valstybė ne tik gautų papildomų pajamų į valstybės biudžetą, bet ir sumažintų išlaidas šių mokesčių administravimui, nes kasos aparatai, kaip aš ir sakiau anksčiau, neduos to efekto, kurio laukia valdžia, nes prie kiekvieno kasos aparato nepastatysi po policininką, o inventorizuoti prekybinį plotą galima labai greitai ir su labai mažomis išlaidomis. Tie, kurie nedeklaruos savo prekybinio ploto, turės būti pašalinti ilgam laikui iš rinkos, arba gaus baudą kurios butu sunku sumokėti iš pelno. Žinoma, bus ir kitokios naudos, bet apie tai vėliau.
Tad mokesčius už turgaus prekybinius plotus turės mokėti turgaus savininkai, o ne turgaus prekiautojai, nes savininkai į prekybinius plotus investuoja 10 kartų mažiau nei didieji prekybos tinklai. Tačiau mokesčių valstybei ar savivaldybei jie sumoka mažiau, nors renka didžiulius mokesčius už nuomą iš turgaus prekiautojų.
Didieji tinklai į savo prekybinius plotus investuoja 10 kartų daugiau nei turgus, tačiau būtent didieji prekybos centrai moka didžiausius mokesčius valstybei. O ką jau kalbėti apie civilizuotą, kultūringą ir patogią aplinką prekybai.
Mažosios parduotuvėlės į prekybos plotus investuoja tiek pat, ar net šiek tiek daugiau, nei didieji prekybos tinklai, o su turgumi jų apskritai negalima palyginti, nes mažas nekonvejerinis plotas visada reikalauja daugiau investicijų, juk, kaip ir didžiuosiuose prekybos centruose, reikia atitikti visas higienos, priešgaisrinės apsaugos ir pan. reikalavimus, o tai kainuoja daugiau. Todėl toks verslas iš anksto pralaimi konkurencinėje kovoje. Štai todėl ir nėra mūsų šalyje daug mažų parduotuvėlių, kokių daug yra Europoje. Be abejo, joms sąlygos turi būti palengvintos.
Visiškai skirtingos sąlygos turi būti sudarytos amatininkams ir rankdarbių kūrėjams.
Tad labai norėčiau, kad žurnalistai, ieškodami intrigų ir bandydami susieti Darbo partijos (leiboristų) teikiamus pasiūlymus ir su manimi susijusias įmones, pabandytų įsigilinti į mūsų partijos pasiūlymų esmę, objektyviai įvertinti jų naudą valstybei ir poveikį verslui bei sugebėtų tai paaiškinti savo skaitytojams.
Komentarą parengė Viktoras Uspaskichas, Darbo partijos (leiboristų) pirmininko pavaduotojas.
