Prieš kelias savaites viešumoje nuskambėjo istorija, kad vienos mokyklos IT administratorius, prisijungęs prie švietimo sistemos „emokykla“, pamatė ne tik tos mokyklos mokinių duomenis, kaip priklausytų. Jam atsivėrė kelių šimtų tūkstančių (!) vaikų bei mokytojų asmens duomenys. Vardai, pavardės, ugdymo įstaigos, priskirti el. pašto adresai.
Pamačius tokią sistemos saugumo spragą, apie tai buvo informuota Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA). Kaip turėtų reaguoti institucija tokiu atveju? Aišku, padėkoti, ir pulti lopyti saugumo spragų.
Deja, logikos ir realybės konfliktas šioje kadencijoje iš Seimo ir Vyriausybės persikėlė ir į pavaldžias institucijas. Liepos pabaigoje pranešta, kad NŠT žmogų, pastebėjusi saugumo spragą, mėgina paversti „įsilaužėliu“ ir duomenų pasisavintoju.
Jau tada ši istorija atrodė keistai. Pasirodo, tai dar ne pabaiga.
Atrodo, kad „emokyklos“ sistemų saugumo klausimas neišspręstas iki šiol. Vietoje to, turintys prisijungimus informuojami, kad už pasinaudojimą ne tais duomenimis, kuriuos jiems priklauso matyti, bus baudžiami.
Tuo pačiu metu ŠMSM atstovai pasakoja apie „skaitmenizavimo procesams“ skirtus 12 milijonų eurų, kalbama apie papildomų kompiuterių ir programų pirkimą. Apie mokyklų ruošimą pažangiam mokymo procesui. Jeigu prireiks – ir nuotoliniam.
Atrodytų, gražu. Visi esame už pažangą, už progresą ir e-valstybę. Tačiau aš – už sveiką protą. Kuris sako, kad pirma pinigus būtina skirti neveikiančioms sistemoms tvarkyti.
Kitu atveju, net ir išleidus dešimtis milijonų mokymo programoms, mokytojų ruošimui ir įrangos pirkimui, to gali nepakakti.
Tai labai gerai pajuto medikai, kai „paskendo“ e-sveikata.
Panašu, mes turime dar vieną šleivai – kreivai veikiančią sistemą, kuri nėra pilnai apsaugota ir gali „nulūžti“ ar būti nulaužta bet kada.
Duomenų saugumas turi būti užtikrintas nedelsiant, užuot laukus dar vieno e-incidento.
Viktorija Čmilytė-Nielsen yra Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio pirmininkė.
