Per kelis atstovavimo lygmenis politikai nutolsta nuo paprastų piliečių ir atstovauti tenka ne tik savo rinkėjus, bet ir savo partijas, nacionalines valstybes, parlamentines grupes. Todėl sudėtinga gali būti greitai reaguoti į „čia ir dabar“ vykstančias problemas. Dėl geografinės ir problemų įvairovės politikams gali užtrukti suprasti, pavyzdžiui, regionines problemas, o rinkėjams – jausti, kad jų balsas išties atstovaujamas.
Pati Europos Sąjungos institucijų struktūra, kurioje atstovaujamos valstybės narės, prieštarauja piliečių atstovavimo logikai. Europiečiai negali paleisti savo parlamento, neaišku kokiu būdu EP partijos yra atskaitingos piliečiams, kurie išrinko joms narius. Išrinkę parlamentarą rinkėjai neturi jokios įtakos tam, prie kurios partijos prisijungs jų parlamentaras, o taip pat mažai žino ir supranta, kokius sprendimus padeda priimti žmogus, kuriam jie suteikė mandatą.
Nenuostabu, kad europiečiai gali jaustis atitolę nuo europinės politikos, o valstybių narių valdžios Europos Parlamentą ir kitas ES institucijas laiko adekvačia priemone politiniams oponentams „konservuoti“, taip mažinant jų įtaką valstybėse narėse.
Piliečiai senojoje Europoje šiandien nebūtinai supranta, ką daro Europos Sąjunga be prekybos ir atvirų sienų, bei to, kad jų pinigais finansuoja naujas nares, bei perskirsto migrantų ir pabėgėlių srautus, didžiąją jų dalį palikdamos senojoje Europoje. Nors kiekvienas prisideda prie Europos, kartais nebūtinai aišku, kaip Europa prisideda prie kiekvieno gerovės. Dalis naujų valstybių narių džiugiai priima finansinę paramą, bet sunkiai susitaiko su socialine ir tautine įvairove, kuri ateina su daugiakultūrine, ilgas demokratines tradicijas turinčia Sąjunga. Be to, naujoms šalims narėms kartais trūksta pojūčio, kad jos gali daryti įtaką Europos Sąjungos darbotvarkei. Į paviršių šios problemos išniro su Brexitu ir augančiu euroskepticizmu.
Europos institucijose auga poreikis „pritraukti“ piliečius prie Europos.
Nepaisant to, patiems europiečiams vis labiau rūpi Europos politika ir jie tiki jos ateitimi. Tai rodo paskutiniai Europos Parlamento rinkimai, kuriuose pirmą kartą po 1994 metų balsavo daugiau nei pusė tokią teisę turinčių piliečių. Eurobarometras rodo, kad septyni iš dešimties europiečių tiki, kad jų šaliai yra naudinga būti Europos Sąjungos nare. Tai aukščiausias rezultatas nuo 1983 metų.
Europos institucijose auga poreikis „pritraukti“ piliečius prie Europos. Ypač gretose politikų, kurie mato jei ne federacinės, tai bent politiškai stiprios ES ateitį, kuri būtų daug daugiau nei ekonominė sąjunga. JAV vis dažniau atsitraukiant nuo pasaulio klausimų, augant Kinijos įtakai, Europos Sąjungos politinis stiprėjimas padėtų jai susitelkti viduje ir efektyviau vykdyti užsienio politiką. Jei Europos Sąjungos valdžios institucijos galėtų geriau atstovauti ją renkančius piliečius, tai leistų priimti daugiau svarbių sprendimų „centre“ ir, galbūt, tam tikrais klausimas mažinti valstybių narių politinių elitų įtaką.
„Postūmis Europos demokratijai“ yra vienas iš Komisijos naujos prezidentės Ursulos von der Leyen programos prioritetų. Būtent piliečiai turėtų rodyti kelią Europos Komisijai apsibrėžiant politikos prioritetus ir jų ambicijas. Nauja prezidentė nori stiprinti piliečių atstovo – Europos Parlamento – vaidmenį teisėkūroje. Tačiau nauja komisija tikisi dar daugiau – tiesiogiai įtraukti piliečius. Kaip vieną būdų tai padaryti Prancūzija ir Vokietija mato „Ateities Europos konferenciją“.
Bėda ta, kad panašių iniciatyvų jau buvo ir nė viena iš jų nesugebėjo perrašyti Europos Sąjungos valdžios institucijų struktūrinės logikos, o bendrakūra liko viešųjų ryšių sapnu. Anot prancūzų filosofo Jacques Renciere, tam, kad vyktų autentiškas politinis gyvenimas, reikia, kad neišgirstieji būtų išgirsti, o nematomieji – pamatyti. Turi atsirasti bendras pagrindas tarp tų, kurie yra girdimi ir tų, kurie neturi balso. Atrodo, kad Europos piliečių įtraukimo formatuose negirdimųjų bei nematomųjų ir toliau niekas nenori girdėti.
Apie viešųjų konsultacijų formatą (apklausas internete) apskritai mažai kas žino, jos neįtraukia pakankamai žmonių.
Vienas iš patariamojo dalyvavimo formatų – Ekspertų grupės – tikėtina pridarė daugiau žalos nei naudos Europos demokratijai. 2011 ir 2012 metais Europos Parlamentas net pakartotinai stabdė finansavimą šiai iniciatyvai dėl per didelės lobistų įtakos. Po metų atliktas tyrimas parodė, kad Komisija savo pažadų, gerinti ir skaidrinti atstovavimą ekspertų grupėse, nesilaikė. 2013 metais septyni iš dešimties tokių grupių dalyvių atstovavo didįjį verslą ir korporacijas. Profesinės sąjungos ekspertų grupėse sudarė apgailėtiną vieną procentą. Šiandiena egzistuoja 775 tokios grupės, situacija kiek geresnė – penktadalyje jų daugiau nei pusę narių sudaro didžiojo verslo ir korporacijų atstovai. Deja, ekspertų grupių susitikimų medžiaga iki šiol neprieinama visuomenei.
Apie viešųjų konsultacijų formatą (apklausas internete) apskritai mažai kas žino, jos neįtraukia pakankamai žmonių. Kai konsultacijos susijusios su pažeidžiamų grupių stiprinimo politika, tikėtina, kad apie jas nežino žmonės, kuriuos tokia politika tiesiogiai palies. Ir net sudalyvavus, neaišku kiek ir kaip bus atsižvelgta į išsakytą nuomonę.
Piliečių dialogai, Komisijos puslapyje pristatomi kaip „jūsų galimybė užduoti ES politikams klausimus, komentuoti ir pasakyti jiems, kaip ES politika jus veikia“. Jų nereikėtų painioti su Emanuelio Macrono 2018 metais inicijuotomis Piliečių konsultacijomis. Tai – susitikimai su piliečiais visoje Europoje. Nuo pat pradžių konsultacijos kėlė abejonių, kad noras įtraukti piliečius yra ne tikras, o priemonė dabartinei politikai pateisinti. Pirmosios konsultacijos Kroatijoje vyko kaip įprasta panelinė ekspertų diskusija, kurios metu žinovai pasisakė, o auditorija pasiklausė. Vienintelis auditorijos dalyvavimas buvo galimybė ekspertams užduoti klausimus. Kaip ir Piliečių dialogai, Piliečių konsultacijos nenumato jokio autentiško ir lygiaverčio dialogo tarp piliečių ir sprendimų priėmėjų.
„Ateities Europos konferencija“ dėl kurios ką tik sutarė Vokietija ir Prancūzija turėtų vykti 2020-2022 metais. Skelbiama, kad konferencija bus pilietinės visuomenės, studentų, ekspertų, socialinių partnerių, religinių bendruomenių, verslų forumas, kuriame bus diskutuojamos ir brėžiamos naujosios Europos kryptys. Joje dalyvaus Europos Komisija, Europos Parlamentas ir Europos Taryba. Konferencijoje bus svarstomos svarbios europietiškos problemos tokios kaip: ES vaidmuo globaliame pasaulyje, federalinės ir nacionalinės tapatybės klausimai, kova prieš nelygybę ir tvarus vystymasis. Tikimasi, kad Europos konferencijai vadovaus įtakinga politinė asmenybė. Planuojama skirti dėmesį ne tik sostinėms, bet ir šalių narių regionams, tačiau didelė dalis susitikimų vyks Briuselyje. Ar bus lygiaverčiais pagrindais prie vieno stalo susodinti politikai ir piliečiai, ypač tie, kurie gyvena skurde, patiria smurtą ar yra diskriminuojami? Ar galės Europa atvykti arba atsivežti į Briuselį tuos, kurių dabar nemato ir negirdi? Taps konferencija bendra idėjų platforma ateities Europai, ar bus dar vienu brangiu reginiu formaliai pateisinančiu posūkį įtraukios politikos link?
Viktorija Rusinaitė Vilniaus politikos analizės instituto Europos saugumo programos vadovė.
