Net garsūs britų politikai, ilgai malę liežuviu apie BREXIT‘o naudą Tėvynei, tarsi aktoriai baigę spektaklį, po referendumo nusimetė kaukes ir išsižadėjo savo pažadų, viešai patvirtindami prastą savojo liežuvio reputaciją. Šoumenas Johnas Oliveris, paprastai vartojantis nenorminę anglų kalbos leksiką, tai atskleidė publikai visu ryškumu.
Sakysite, kas čia naujo, – politikai visada meluoja! Ir ar maža vietinių pavyzdžių, kai lyg smėlio pilys duždavo svaigūs rinkimų pažadai?
Bet kai melo tėvas užvaldo visą viešąją erdvę, ir ne vien rinkimų vilionėse, kelias į tiesą tampa itin klaidus. Nes iš visuomenės atimama teisėta galimybė savarankiškai vertinti faktus.
Seimui svarstant 106 jo narių inicijuotą Konstitucijos 38 straipsnio pataisą ir šeimos sampratos klausimus, melo tėvas įsisiautėjo ne juokais.
Politikų kalbos ir viešuomenė sprogte sprogsta nuo gąsdinimų, neva, vienintelis Konstitucijos straipsnio pataisos rengėjų tikslas – diskriminuoti (!) Visus iš eilės: vienišas mamas, brolius ir seseris, senelius ir anūkus, bevaikius, įtėvius ir įvaikius, ir taip toliau.
Bet juk kiekvienas, kuris įstengs bent jau perskaityti visą siūlomos pataisos tekstą iki galo, o ne vien pirmą sakinį, supras, jog tie gąsdinimai yra grynas melas. Mat, antroji straipsnio dalis kalba ne apie santuoką, bet apie šeimą, kylančią „iš motinystės ir tėvystės“, o tai reiškia – bet kurią šeimą, sujungtą kraujo ryšiu.
Taigi ir kartu gyvenančius brolius, ir seseris, ir senelius su anūkais. Juolab – netekėjusias mamas ir vienišus tėvus, kurių motinystė ir tėvystė priėmus pataisą, expressis verbis, anot teisės mokovų, įgytų konstitucinę valstybės apsaugą. Įvaikiai ir įtėviai pagal civilinį kodeksą prilyginami tėvams, žodžiu – viskas kaip ant delno. Siūloma pataisa aprėpia įspūdingai plačią socialinės realybės erdvę, leisdama jautriai atsižvelgti į daugelį gyvenimiškų situacijų.
Tai kuo yra bloga ši pataisa? O bloga ji veikiausiai tiems, kurie yra kažkam įsipareigoję žūtbūt įteisinti Lietuvoje gėjų santuokas. Ir vien dėl šito vieno mažo dalykėlio tautai yra meluojama, visuomenė apgaudinėjama.
Tiesa ir tai, jog kai ko pataisos rengėjai nesiūlo įtvirtinti. Pirmiausia – prievolės leisti tuoktis tos pačios lyties asmenims. Pritarus pataisai, Lietuvoje to nebūtų. Tačiau tai nereiškia, kad pataisa užkirstų kelią tiems asmenims realizuoti savo teisę į privatų gyvenimą.
Ji nekliudys įstatymo leidėjui numatyti atskiroms grupėms teisių, artimų šeimos teisiniams santykiams tam tikrose civilinės ir baudžiamosios teisės srityse (paveldėjimo, nuomos, socialinės paramos, baudžiamojo proceso etc.). Taip pat nesiūloma laikyti šeima ir kartu gyvenančių, bet valios įforminti santykius nepareiškusių vyrų ir moterų. Gal ne visiems tai patiks, tačiau susimąstykime: ar valstybė turi teisę kištis į laisvus žmonių pasirinkimus, beveik prievarta juos institucionalizuodama?
Kas nors pamanys, neva, kritikuoju kritikus už kritiką. Anaiptol! Sąžininga kritika, kritika nemeluojant, kritika gebančių bent jau perskaityti siūlomą formuluotę iki galo, būtų tikrai sveikas dalykas. Tačiau nežinia – iš tingumo skaityti ar iš baimės, kad nemeluojant ir pateikiant visus faktus, argumentai „prieš“ pataisą atrodys skystoki, oponentai renkasi jiems įprastą melo tėvo kelią.
O juk nerimauti dėl siūlomos pataisos iš tikrųjų turėtų būtent konservatyvieji visuomenės sluoksniai, nes ji aprėpia itin plačią socialinės tikrovės amplitudę. Vis dėlto, jautrumas žmonių gyvenimams yra būtinas, iš čia ir kompromisas.
Dabar atsakysiu į klausimą, kodėl tokia pataisa reikalinga. 1992 m. spalio 25 d. lietuviai balsavo referendume dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto ir net neįtarė, jog gali atsirasti bandymų šeimos sąvoką interpretuoti taip, kad ji ėmė įgyti visiškai priešingų reikšmių bei prasmių, nei buvo sumanyta jos rengėjų ir patvirtinta tautos. Kilo poreikis nuleisti tvirtesnį inkarą politinių audrų bei įtakų jūroje.
Kita vertus, pritarę Konstitucijos 38 straipsnio pataisai, mes pasiektume du svarbius tikslus: 1) Konstitucijos tekste būtų aiškiai atskleisti konstituciniai šeimos pagrindai; 2) Būtų įtvirtinta konstitucinė valstybės pareiga globoti ne vien šeimą platesniąja prasme, bet ir santuokos institutą, kaip turintį išskirtinę vertę visuomenės gyvenimui ir tautos išlikimui.
Tai kuo yra bloga ši pataisa? O bloga ji veikiausiai tiems, kurie yra kažkam įsipareigoję žūtbūt įteisinti Lietuvoje gėjų santuokas. Ir vien dėl šito vieno mažo dalykėlio tautai yra meluojama, visuomenė apgaudinėjama.
Kokios gali būti politikų melo ir tautos apgaudinėjimo pasekmės, jau akivaizdžiai parodė Jungtinės Karalystės referendumas.
O jei kas abejoja dėl šios pataisos „vakarietiškumo“, tai noriu priminti, jog Vakarų civilizacijos pagrindas buvo, yra ir bus monogaminė santuoka. Monogaminė santuoka tarp vyro ir moters, kurią būtent Vakarų civilizacija ir įtvirtino. Jeigu kai kas nori eiti priešingu keliu, tai juda, ko gero, tik geografinių, bet ne civilizacinių Vakarų kryptimi.
Vilija Aleknaitė-Abramikienė yra Seimo TS-LKD frakcijos narė
