Praėjusių metų spalio pabaigoje, kai žiniasklaida pranešė apie seksualinį priekabiavimą Europos Parlamente, reagavome žaibiškai. Savaitgalį įvykęs incidentas jau pirmadienį sulaukė Parlamento pirmininko Antonio Tajani viešo pasmerkimo ir konkrečių veiksmų.
Didele balsų dauguma priimtoje rezoliucijoje griežtai pasmerkėme seksualinį smurtą ir priekabiavimą, paraginome ištirti spaudos pranešimus apie galimus priekabiavimo atvejus Parlamente, o informacijai pasitvirtinus – nubausti kaltininkus, bet užtikrinti nukentėjusiųjų privatumą. Mūsų nuomone šioje srityje būtinos ir veiksmingesnės prevencinės priemonės. Palankiai įvertinome iniciatyvą #MeToo ir išreiškėme tvirtą paramą jos dalyviams.
Šis faktas įrodo, kaip dažnai sunkiai seksualinis priekabiavimas pripažįstamas ir skundžiamas. Net ES institucijose.
Taip pat pateikėme konkrečius siūlymus ES institucijoms ir valstybėms narėms. Paraginome Komisiją pateikti pasiūlymus dėl direktyvos ir strategijos kovai su visų formų smurtu prieš moteris ir mergaites, o nacionalinius parlamentus – imtis veiksmingų priemonių užkertant kelią seksualiniam priekabiavimui jų institucijose. Sveikintina, jog Lietuvos Seimas parodė sektiną pavyzdį principingai įvertinę savo buvusio nario netinkamą elgesį.
Po rezoliucijos priėmimo Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetas skubiai surengė uždarą posėdį, į kurį pakvietė atsakingus tarnautojus pristatyti savo konkrečių veiksmų dėl EP rezoliucijos įgyvendinimo. Posėdyje kritikuotas neefektyvus skundų teikimo mechanizmas: nors nuo kadencijos pradžios Europos Parlamentas turėjo savo narių patariamąjį komitetą, kuriame nagrinėjami padėjėjų ir narių priekabiavimo skundai, nebuvo gauta nė vieno skundo.
Šis faktas įrodo, kaip dažnai sunkiai seksualinis priekabiavimas pripažįstamas ir skundžiamas. Net ES institucijose.
Dar 2014 m. atlikto ES pagrindinių teisių agentūros tyrimo duomenimis, pusė Europos moterų yra patyrusios seksualinį priekabiavimą bent kartą gyvenime. Tyrimas atskleidė paradoksalų faktą: Pietų ir Rytų Europoje (taip pat – ir Lietuvoje) seksualinio priekabiavimo problema žymiai mažesnė nei lyčių lygybę puoselėjančioje Skandinavijoje. Taip gali būti?
Paaiškėjo, kad Pietų ir Rytų Europos valstybėse moterys dėl įvairių priežasčių nelinkusios atvirai kalbėti, pripažinti patyrusios seksualinį priekabiavimą. Skandinavijoje pranešti apie incidentą – normalu, todėl, pavyzdžiui, net 81 proc. Švedijos moterų nurodė susidūrusios su seksualiniu priekabiavimu.
Galiu tik pasveikinti, kad Lietuvos generalinė prokuratūra pagaliau ėmėsi veiksmų atlikti detalų teisinį aplinkybių patikrinimą dėl viešoje erdvėje skelbiamų istorijų. Teisinis įvertinimas reiškia ir tai, kad nepakaks principo „mano žodis prieš tavo žodį“, kad būtini liudijimai ir įrodymai. Kad visuomeniniai teismai internete nėra geriausias sprendimas, juolab kai be teismo nuteisiama ir pasmerkiama seksualinio priekabiavimo auka (pati neva kalta), išdrįsusi prabilti apie nusikaltimą.
Dabartiniai įvykiai Lietuvoje, neabejoju, keičia situaciją. Skaudžiai, sudėtingai, su emocijomis ir prieštaringais vertinimais, bet Lietuvoje jau kuriama aplinka, kuri leistų žmonėms jaustis drąsiau ir pranešti apie seksualinio priekabiavimo atvejus. Tai aktualu ne tik moterims, bet ir visai visuomenei.
Vilija Blinkevičiūtė yra Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė, socialdemokratė
