Tai jiems buvo vienas rimčiausių išbandymų, kurį, neabejotinai, turėtų įveikti. Trišalėje taryboje surandama vis daugiau kompromisų, kuriuos dabar turės įvertinti įstatymų leidėjai. Tai rodo, kad per du dešimtmečius mūsų socialiniai partneriai subrendo ir daug ko išmoko. Ir nereikėtų smerkti mūsų profsąjungų už viešas akcijas, kurias galima vertinti kaip vieną iš socialinio dialogo formų.
Socialinė partnerystė ir dialogas yra geriausios priemonės derinti šalių interesus ir ieškoti sutarimų. O susitarti visada galima. Reikia tik noro, kantrybės, pakantumo kitai nuomonei, kompromisų ir derybinių įgūdžių. Tai puikiai įrodė Tarptautinė darbo organizacija, kuomet 185–ių valstybių vyriausybių, darbdavių ir profesinių sąjungų atstovai sugebėjo susitarti dėl 189 konvencijų ir 204 rekomendacijų. Žinoma tai truko ne vienerius metus. Lietuvos socialiniai partneriai nuo 1992 metų taip pat dalyvauja šiame procese.
Europos Sąjungoje socialinė partnerystė ir dialogas yra vieni svarbiausių demokratijos principų, Europos socialinio modelio pagrindas bei neatskiriama politikos dalis.
Europos Sąjungoje socialinė partnerystė ir dialogas yra vieni svarbiausių demokratijos principų, Europos socialinio modelio pagrindas bei neatskiriama politikos dalis.
Europos socialiniai partneriai seniai įsitikino, jog tik veikiant kartu per konstruktyvų dialogą galima pasiekti daugiausia naudos dirbantiesiems, verslui ir valstybei. Jų susitarimų pagrindu buvo priimtos net penkios direktyvos dėl vaiko priežiūros atostogų, darbo ne visą darbo dieną, terminuoto, nuotolinio ir agentūrinio darbo. Tai puikus konstruktyvaus bendradarbiavimo pavyzdys ir šalims narėms.
Socialinės partnerystės kultūra ir praktika senosiose Europos Sąjungos valstybėse formavosi daugelį dešimtmečių. Skandinavijos, Austrijos ar Vokietijos kolektyviniai susitarimai siekia praėjusio amžiaus pradžią. Kolektyvinių derybų ir konsultavimosi būdu čia priimama didžioji dauguma žmonėms svarbių sprendimų.
Tuo tarpu socialinė partnerystė naujose Europos Sąjungos šalyse išsivysčiusi silpniau. Bandymus įdiegti pažangiausią socialinės partnerystės patirtį šiose šalyse dažnai apsunkina nepakankamas socialinių partnerių atstovavimas bei susiformavęs darbdavių ir darbuotojų mentalitetas, kuris greitai nesikeičia. Dėl to ne visada veikia ir teoriškai geros įstatyminės nuostatos, pvz.: galimybė Lietuvoje steigti darbo tarybas ar sudaryti šakinius susitarimus.
Nereikėtų aklai kopijuoti kitų šalių patirties ar tikėtis, kad uždaruose kabinietuose sukurti teoriniai modeliai bus gyvybingi. Jie gali netikti Lietuvos realijoms. Mes kol kas negalime turėti tokios sklandžios šakinių tarifinių susitarimų sistemos kaip Vokietijoje ar Austrijoje, kadangi neturime analogiško darbuotojų ir darbdavių šakinio atstovavimo lygio. Kolegos vokiečiai šia tema mūsų socialiniams partneriams organizavo ne vieną seminarą, o rezultatų nėra.
Ne kartą stengėmės perkelti ir Skandinavijos šalių patirtį. Tačiau šie modeliai veikia esant aukštam darbuotojų atstovavimo lygiui, kuris artimas 70 proc. Taip pat reikia įvertinti ilgus metus formuotą skandinavišką socialinio dialogo kultūrą, verslo socialinę atsakomybę bei dideles gerovės valstybės galimybes užtikrinti darbo rinkos lankstumą ir saugumą.
Būtina analizuoti kitų šalių patirtį, tačiau kurti ir tobulinti reikėtų mūsų lietuvišką socialinės partnerystės modelį ir tuo praturtinti Europos Sąjungos socialinės partnerystės sistemą.
Žinoma, būtina analizuoti kitų šalių patirtį, tačiau kurti ir tobulinti reikėtų mūsų lietuvišką socialinės partnerystės modelį ir tuo praturtinti Europos Sąjungos socialinės partnerystės sistemą.
Ekonomikos ir finansų krizė nebuvo palanki socialinei partnerystei. Padidėjusi įtampa darbo rinkoje bei vyriausybių antikrizinės priemonės apsunkino socialinį dialogą, susilpnino ilgus metus formuotus šakinių tarifinių susitarimų mechanizmus.
Europos Sąjungoje, tame tarpe ir Lietuvoje, nuosekliai mažėjo narystė profesinėse sąjungose. Per pastarąjį dešimtmetį narystė profsąjungose sumažėjo 4,5 proc. p. iki 22,8 proc. Pagal šį rodiklį su 8,3 proc. esame treti nuo galo po prancūzų ir estų, o pagal kolektyvinių sutarčių aprėptį esame paskutiniai.
Narystės mažėjimas aiškinamas smulkių ir vidutinių įmonių gausėjimu, netradicinių darbo organizavimo formų plitimu, išaugusiu nedarbu, migracija ir kitomis priežastimis. Tuo tarpu darbdavių organizacijų tankis lieka stabilus. Mažesnis darbuotojų atstovavimas sąlygoja ir kolektyvinių sutarčių aprėpties mažėjimą, kuris per dešimtmetį nukrito 7 proc. p. iki 61 proc. Lietuva priklauso šalių grupei, kurioje vyrauja įmonės lygio kolektyvinės sutartys.
Šios tendencijos skatina ieškoti papildomų būdų gerinti darbuotojų ir darbdavių atstovavimą ir didinti kolektyvinių sutarčių aprėptį. Kad šią problemą galima išspręsti, rodo ir Prancūzijos patirtis, kur profsąjungoms priklauso tik 7,7 proc. dirbančiųjų, o kolektyvinės sutartys apima 90 proc. darbuotojų. Todėl būtina skatinti darbo tarybų plėtrą, darbuotojų įtraukimą į įmonių valdymą, šakinius tarifinius susitarimus, kolektyvinių susitarimų praplėtimo galimybes ir kitas priemones. Sveikintina, jog tai numatoma naujame socialiniame modelyje.
Europos Parlamentas ir Europos Komisija ne kartą pabrėžė, kad gyvybiškai svarbu į vyriausybių vykdomas reformas įtraukti socialinius partnerius, kadangi socialinio dialogo metu rastiems sprendimams pritaria didesnė visuomenės dalis, juos lengviau įgyvendinti, dėl jų kyla mažiau konfliktų ir jie padeda užtikrinti ilgalaikį ekonominių ir socialinių reformų tvarumą. Tokiu būdu dabar jau reikėtų ieškoti atsakymo ne į klausimą, kam mums reikalinga socialinė partnerystė, o į klausimą, kaip ją stiprinti ir plėtoti. To ir noriu palinkėti Lietuvos socialiniams partneriams.
Vilija Blinkevičiūtė yra Europos Parlamento narė, socialdemokratė
