Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) jau pradėjo išties reikalingą reformą – perėjimą nuo globos namų prie vaikų globos šeimynose ir šeimose. Šia reforma siekiama, kad kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo amžiaus, gyventų jaukesnėje ir saugesnėje aplinkoje – šeimose ar šeimynose, o ne augtų ir bręstų valstybinėse institucijose, kuriose, kaip matome iš pastarųjų įvykių, problemų daugiau negu daug.
Prezidentė taip pat pateikė pataisas, kuriomis siekia, kad sumažėtų vaikų, patenkančių į globos namus.
Tačiau panašu, kad pradėta ministerijos ir šalies vadovės socialinių įstaigų pertvarka Vilniaus rajono valdžiai visai neįdomi, mat Vilniaus rajono savivaldybė nusprendė, kad atokiame Geisiškių kaime, uždaroje teritorijoje, duris netrukus atvers savivaldybės biudžetinė socialinių paslaugų įstaiga įmantriu pavadinimu – Vilniaus rajono vaiko ir šeimos gerovės centras arba kitaip – mišrių bendruomeninių socialinių paslaugų centras.
Tuo metu kai visa valstybės politika vykdoma taip, kad vaikų globos namų neliktų, Vilniaus rajonas nusprendė elgtis atvirkščiai ir įkurti naujus globos namus.
Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, tačiau esmė lieka ta pati – tuo metu kai visa valstybės politika vykdoma taip, kad vaikų globos namų neliktų, Vilniaus rajonas nusprendė elgtis atvirkščiai ir įkurti naujus globos namus...
Kaip aiškina rajono valdžia, naująjį centrą sudarys 4 pastatai – 3 iš jų bus įkurdintas Vaiko globos padalinys, kuriame apsigyvens 48 rajono vaikai, likę be tėvų globos, o dar viename pastate turės tilpti ne tik Pagalbos šeimai padalinys, bet ir administracija, kuriai vadovaus direktorius, o joje dirbs net 35 darbuotojai. Visas šis projektas mokesčių mokėtojams atsieis beveik 3,5 milijonus eurų.
Beje, SADM savo įsakymu yra numačiusi, kad „Vaikų socialinės globos namai, kuriuose 2017 m. pradžioje gyvens daugiau kaip 30 vaikų, 2016 m. turės turėti su įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančia institucija suderintus priemonių, kurias įgyvendinus bus pasiektas reikalavimas ne vėliau kaip nuo 2020 metų vaikų skaičių sumažinti iki 30-ies vaikų, planus“. Nepanašu, kad Vilniaus rajono savivaldybė susipažinusi su ministerijos įsakymu...
Taigi negana to, kad centras, kaip minėta, bus atidarytas atokiame kaime, gana toli nuo artimiausio miesto, ir užtikrinti ministerijos siekį, kad būtų kompleksiškai kuriama paslaugų sistema, kuri sudarytų galimybes kiekvienam vaikui gauti individualias pagal poreikį paslaugas ir reikiamą pagalbą bendruomenėje, neįmanoma, tai dargi net neaišku, kaip būtų užtikrinamas skirtingo amžiaus vaikų mokyklos lankymas, dalyvavimas būreliuose ir užklasinėje veikloje? Galbūt savivaldybė planuoja skirti dar daugiau papildomų lėšų ir pirkti autobusiukus, kad galėtų patenkinti vaikų poreikius?
Natūraliai kyla klausimas, jeigu šalies valdžia siekia naikinti globos namus, o esamus paversti kuo bendruomeniškesniais, jaukesniais, kodėl Vilniaus rajono savivaldybė viską daro atvirkščiai? Iš kur atsirado toks nesuvokiamas aplaidumas ir nesugebėjimas adekvačiai vertinti situacijos?
Galbūt po sprendimu įkurti brangiai kainuosiančius vaikų globos namus slypi visai kiti tikslai – gal ciniškai prisidengdama likimo nuskriaustais vaikais vietos valdžia siekia grynai savanaudiškų interesų patenkinimo? Galbūt žūtbūt reikėjo kažkur išleisti 3,5 milijonus eurų, o gal patalpos, dabar numatytos vaikų globos namams, iš tiesų reikalingos visai kitokiai veiklai vykdyti?
Už 3,5 milijonus eurų būtų galima nupirkti daugiau negu keturis pastatus Vilniaus rajono miesteliuose, kuriose jaukiai ir saugiai galėtų įsikurti globėjai su vaikais.
Klausimų gerokai daugiau negu atsakymų. Tiesa, vienas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovas itin nuoširdžiai džiaugėsi naujojo centro kūrimu, mat pasak jo, „to objekto atsiradimas tikrai pagyvins kaimą, kuris toli nutolęs nuo pagrindinio mūsų miesto Vilniaus ir vietiniai gyventojai gaus ne tik galimybę darbui ir galimybę gerai sportuoti ir praleisti laisvalaikį, kas pagerins bendrai visą situaciją šitame regione“. Tokie argumentai ne tik neįtikina, bet dar labiau verčia abejoti sveiku Vilniaus rajono valdžios protu...
Turbūt nereikia būti dideliu nekilnojamo turto rinkos žinovu, kad susivoktum, jog už 3,5 milijonus eurų būtų galima nupirkti daugiau negu keturis pastatus Vilniaus rajono miesteliuose, kuriose jaukiai ir saugiai galėtų įsikurti globėjai su vaikais.
Juolab, kad pagal dabar galiojančius įstatymus, vaikams ir jų globėjams reikalingus būstus galima ne tik pirkti, bet ir išnuomoti. O vaikai, augdami nedidelėse šeimynose ar šeimose, betarpiškai bendraudami su bendraamžiais, būdami visuomenės dalimi ir turėdami savo kampą, nesijaustų kitokiais, išskirtiniais ir tikrai greičiau integruotųsi į visuomenę, lengviau prisitaikytų prie aplinkos bei išmoktų joje kurti savo ateitį ir gyvenimus.
Tuo tarpu, apžiūrėjusi Geisiškių kaime pastatytus statinius ir įvertinus ramią aplinką, manau, kad tai labai tinkama vieta įkurti senelių globos namus, kuriuose savo dienas oriai galėtų leisti vieniši ir priežiūros reikalaujantys žmonės. Toks sprendimas iš tiesų pasitarnautų žmonių labui, o ne eitų prieš šalies vidaus politiką, švaistytų mokesčių mokėtojų pinigus ir keltų įtarimus abejotinais valdžios užmojais.
Vilija Filipovičienė yra Seimo Darbo partijos frakcijos narė, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narė
