Po mano įregistruotų Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pataisų, kurias priėmus, lengvatinis 5 proc. PVM tarifas būtų taikomas nekompensuojamiesiems receptiniams vaistams, kurių apmokestinamoji vertė yra didesnė kaip 300 eurų, sulaukiau ne vieno sunkiai sergančio paciento ir jų artimųjų pritarimo ir padėkos.
Tik tas, kas nesusiduria su tokia skaudžia situacija, kai kasdien reikia kautis už savo ar savo brangaus žmogaus gyvybę, gali sakyti, kad brangių ir gyvybiškai reikalingų vaistų piginimas yra nereikalingas.
Pacientas ne tik nesulaukia jam reikalingo vaisto, bet dargi jį pirkdamas pats turi sumokėti valstybei didžiulius mokesčius.
Tyrimų duomenimis, net 40–59 proc. gyventojų gyvenimo trukmės pailgėjimas yra siejamas su inovatyvių, tačiau brangių vaistų vartojimu. Deja, Lietuva pagal inovatyvių vaistų prieinamumą ligoniams užima vieną iš paskutiniųjų vietų Europos Sąjungoje.
Didžioji dauguma – net 71 procentas – vaistų, kuriuos perka patys ligoniai, yra vaistai nuo vėžio – melanomos, limfomos, taip pat ypač agresyvaus krūtų vėžio. Žmonės perka ir modernius vaistus AIDS, hemofilijos, geltonosios dėmės degeneracijos gydymui ir už juos moka 21 proc. PVM.
Mirtina liga sergantys žmonės negali laukti, todėl visomis išgalėmis stengiasi įsigyti reikiamus vaistus savo lėšomis ir turi valstybei sumokėti 21 proc. pridėtinės vertės mokestį. Tuo tarpu, pati valstybė moka tik 5 proc. pridėtinės vertės mokestį ir taip net du kartus diskriminuoja sergantįjį: pacientas ne tik nesulaukia jam reikalingo vaisto, bet dargi jį pirkdamas pats turi sumokėti valstybei didžiulius mokesčius.
Krizė baigėsi, valstybės biudžetas pasiekė ikikrizinį laikotarpį, deja, dauguma žmonių vis dar gyvena sunkiai, jų perkamoji galia neišaugo tiek, kad jie galėtų įpirkti šimtus eurų kainuojančius vaistus. Todėl esu tikra, kad dabar yra tinkamiausias laikas sugrąžinti iki 2008 metų buvusį 5 proc. PVM tarifą bent jau labai brangiems vaistams.
O sveikatos apsaugos ministrė arba apsimeta, arba tikrai nesupranta, kad PVM keliauja ne į vaistų pardavėjo kišenę, todėl jos teiginiai, esą gamintojai ir pardavėjai piktnaudžiaus ir „kai kurie nuleis truputėlį vaistų kainą tam, kad nereikėtų mokėti 21 proc. PVM“, yra daugiau negu absurdiški. Panašu, jog ministrei tas pats, kad sumažinus PVM brangiems vaistams, sergantys žmonės galėtų sutaupyti papildomam gydymo kursui ir žengti tvirtą žingsnį į priekį, kovojant su sunkia liga.
Duosiu paprastą pavyzdį. Tarkime, būtini vaistai kainuoja 1000 eurų, iš jų PVM (21 proc.) sudaro 210 eurų. Vadinasi, priėmus mano siūlomą pataisą, vaistai turėtų pigti maždaug 170 eurų. O ką siūlo ministrė? Siūlo palikti 1000 eurų. Ir kapstykis žmogau, kaip išmanai...
Kas jau kas, bet ministrė turėtų žinoti, kad vaistų antkainis yra fiksuotas, jo didinti negalima, todėl sumažėjus PVM tarifui, konkrečiai sumažėja ir vaisto kaina. Ministrės postringavimuose pasigendu ne tik jautrumo, bet ir logikos...
Žinau ne vieną skaudžią istoriją, kiek pastangų, laiko, energijos ir pinigų kainuoja slaugyti sunkiai sergantį žmogų, kuriam reikalingi brangūs vaistai, todėl neįsivaizduoju, kokia gali būti pakankamai svarbi priežastis valdžios institucijoms atsisakyti jiems padėti ir bent kažkiek palengvinti jiems tenkančią sunkią finansinę naštą.
Juk Sveikatos apsaugos ministerija savo rankose turi visus reikiamus įrankius ir svertus, kad užtikrintų pagalbą ligoniams, tačiau, panašu, kad ministrė pamiršta, kokia jos pagrindinė užduotis ir pareiga bei, užuot ieškojusi būdų padėti, ieško priežasčių nieko nedaryti...
Vilija Filipovičienė yra Seimo Darbo partijos frakcijos, Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė
