Vilija Targamadzė: Ar leisime įsigalėti atšaukimo kultūrai?

Tokiu atveju apie diskusiją net nėra kalbos, nes tiesiog demonstruojama galia, pasinaudojant įvairiais instrumentais, pavyzdžiui, daugumos nuomone Seime, Vyriausybės ar ministro įsakymais, įvairiais nutarimais, paspaudimais ir pan.

Tai persikelia ir į virtualią erdvę. Ir čia labai pasitarnauja atšaukimo kultūra, kurios tikslas ir yra atbaidyti, sumenkinti kitaip mąstantį. Jei pasigilintume į šios kultūros esmę, tai pamatytume, kad dėl pasisakymų ar konkrečių veiksmų viešas žmogus ir/ar organizacija socialiniuose tinkluose yra gėdinama arba puolama.

Nekorektiškas galios pozicijoje esančių žmonių kalbėjimas ir nuomonės formuotojų interpretacijos yra gan paveikios. Kartais koks nors pasisakymas suabsoliutinamas, ir žmogui ar organizacijai pradedama klijuoti etiketė, menkinimas. Tokiu būdu stumiama į paribį ir užribį. Nelieka jokių diskusijų, nekreipiama dėmesio į kontekstą. Tai pavojinga, nes atšaukimo kultūroje viešpatauja dualizmas – tėra juoda ir balta, nelieka net pilkos zonos. Dažniausiai nepaliekama galimybė ne tik diskusijai, bet ir pasiteisinimui, argumentų pateikimui.

Tai pavojinga, nes atšaukimo kultūroje viešpatauja dualizmas – tėra juoda ir balta, nelieka net pilkos zonos. Dažniausiai nepaliekama galimybė ne tik diskusijai, bet ir pasiteisinimui, argumentų pateikimui.

Kodėl apie tai prabilau? Šitos kultūros atėjimas į socialinius tinklus kai kuriems žmonėms pasėjo nerimą ir baimę. Tiesiog pradedama bijoti komentuoti net ir Veidaknygės (Facebook) paskyroje. Jau nekalbu apie savo žinutės paskyroje paskelbimą.

Juk nepatinkanti ar neįtinkanti informacija ar komentarai kam nors (ypatingai organizuotoms struktūroms ar įtaką, galią formuojant visuomenės nuomonę turintiems asmenims, jų grupėms) gali tapti akstinu panaudoti atšaukimo kultūros instrumentus, kurie, tikėtina, gali ne tik sukelti abejones dėl konkretaus žmogaus ar organizacijos kompetencijų, bet ir žlugdyti. Po to pasiteisinti arba išsiteisinti ganėtinai sudėtinga.

Juk atšaukimo kultūroje asmuo ar organizacija yra redukuojama į tam tikrą pasakymą ar poelgį, visiškai pamirštant, kad asmenybė ar organizacija yra daugiaaspektė, ir toks jos poliarizavimas yra neatsakingas, nes asmuo (organizacija) juk turi galimybę ir pasitaisyti. Be to, tai sietina ir su žodžio laisvės ir minties ribojimu. Šitame kontekste dera nepamiršti atsakomybės už savo žodžius ar veiksmus. Kadangi atšaukimo kultūra įgyja vis didesnį pagreitį, o žmonės vis daugiau laiko praleidžia socialiniuose tinkluose, tai dera atsakingai susirūpinti galimu šios kultūros poveikiu.

Klausimas: ar toleruosime neigiamą šios kultūros poveikį, ar pasiduosime atskirų asmenų (organizacijų) vos ne linčo teismui? Ar ir vėl bus šios kultūros galimo paveikumo žmogui, žmonių grupėms, organizacijoms požiūriu postvencija, o ne prevencija?

Čia noriu persergėti, kad su atšaukimo kultūra nereikia painioti argumentuotos kritikos. Kai kas mano, kad atšaukimo kultūros ištakos – ostrakizmas, kuris buvo institucionalizuotas Senovės Atėnuose ir politiškai įtvirtintas bei naudojamas praktikoje, vargiai siejamas su nūdienos atšaukimo kultūra, kuri susiklostė spontaniškai. Bet tai palikime jos tyrėjams.

Daug labiau neramina švietime pasirodančios atšaukimo kultūros apraiškos, kitų nuomonių atmetimas, marginalizuojami asmenys ir pan. Tai buvo galima pastebėti ir rengiant Bendrąsias programas, kai kalbantys ir aiškinantys apie Programų rengimo metodologiją ar jos turinį buvo pastumti, o be metodologijos Programų rengimas įklimpo.

Tas pats su mokyklų tinklo pertvarka, kai iš esmės remiamasi ekonominiais, finansiniais paskaičiavimais ir taikoma vadyba, neįvertinant pamatinių ugdymo mokslo dalykų. Galų gale visur sakoma ir rašoma, kad siekiama ugdymo kokybės, kurios samprata niekur nėra aiškiai apibrėžta, etc. O kitaip mąstantys vienaip ar kitaip izoliuojami.

Gal kai kas to nesusies su atšaukimo kultūra, bet jei pasigilintume, tai sąsajų rastume. Apie tai kalba ir užsienio mokslininkai – 2021 m. M.Lopeza straipsnyje „Cancel culture in Scools“ („Atšaukimo kultūra mokyklose“) rašė: „Švietimo sistemoje turi plėstis tyrimai, debatai ir diskusijos, užuot teikiant pirmenybę politiškai įteisintai darbotvarkei, ignoruojant, sumenkinant, marginalizuojant kitus įsitikinimus.“ Tenka pripažinti, kad ši tendencija Lietuvoje plėtojasi ne tik švietimo srityje. Atšaukimo kultūra tam labai palanki.

Tad esame tarsi kryžkelėje, kurioje labai aiškios rodyklės: „Tolerancija ir atsakomybė“, „Nepakantumas ir žlugdymas“. Be abejo, tas rodykles galima įvardinti ir kitaip, bet jų išgryninimui ir apsisprendimui reikalinga diskusija. Deja, diskutuoti dar daugelis nemokame, geriausiu atveju vyksta pokalbis, prisidengiant demokratijos dekoru. Diskusijų stoka gali tapti ir atšaukimo kultūros įsigalėjimo prielaida. Ar tikrai to norime?

Profesorė habil. dr. Vilija Targamadzė yra Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakcijos Seime narė