15 diena važiuoja! Metinė prenumerata vos 7,99 Eur+DOVANA
Išbandyti
Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Vilija Targamadzė: Ar tikrai mokytojai yra bendrojo ugdymo darkytojai ir žlugdytojai?

Manęs neretai paklausia, kodėl palaikau mokytojus ir nekreipiu dėmesio į jų nekompetenciją.
Vilija Targamadzė
Vilija Targamadzė / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Iškart atsakau, kad palaikau ir palaikysiu teisėtus mokytojų lūkesčius ir nemanau, jog jie yra nekompetentingi švietimo darbuotojai. Kaip ir kiekvienos profesijos veikloje, mokykloje pasitaiko visko, tačiau ar būtina iš karto visiems prikabinti nekompetentingumo etiketes? Mane neramina mintis, kad taip neretai gali būti daroma dėl populizmo, darbo pobūdžio neišmanymo ir t.t.

O kas gali paneigti sąmoningai formuojamą mokytojų menkinimo tendenciją? Ar neįžvelgiate kai kurių politikų, valstybės pareigūnų, biurokratų veiksmuose ir kalbose mokytojų prestižo visuomenės akyse griovimo požymių? Galų gale, ar akių nebado augantis nepasitikėjimas „profesionalų“ vykdoma pertvarka švietime?

Aš didžiuojuosi mokytojais, kurie vis dar geba dirbti toje keliamoje švietime sumaištyje (neretai netgi absurdiškoje – kai, pavyzdžiui, reikalaujama ugdymo rezultatų, tik neaišku kokių, o Bendrojo ugdymo mokyklos ugdymo turinio atnaujinimo gairės net tinkamai neparengtos ir nepatvirtintos). Pedagogai vis dažniau ir dažniau išdrįsta būti pilietiškais, pastebi valdžios griaunamus valstybės pamatus, įsitvirtinantį melą kaip normą – juk pažadų mokytojams, mokslininkams, dėstytojams, švietimo pagalbos specialistams netesėjimas turi būti įvardinamas kaip (ne)sąmoningas valdžios melas. Ir nedera dangstytis kažkokiomis aplinkybėmis.

Dabar šiek tiek apie bendrąjį ugdymą. Kai pagalvoju apie bendrojo ugdymo mokyklą, tiesiog suprantu, kad neįmanoma pervertinti bendrojo ugdymo mokyklos reikšmės visuomenės raidoje, mokinio įgyjamo mokykloje išsilavinimo reikšmės. Bet kas šiandien yra bendrasis išsilavinimas? Matyt, teisingai ir išsamiai į šį klausimą niekas negalės atsakyti. Bendrojo ugdymo programų įsisavinimas? Kokių? Gal Brandos egzaminų programos? Ar bendrajame ugdyme nesiorientuojama į neaiškios vertės testus ir VBE (valstybinius brandos egzaminus)? Ką ir bekalbėti apie beviltišką šypseną sukeliančią KELTAS sistemą, kur užtenka tik patalpinti PUPP (Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo) testą. Nors ir tuščią lapą ten patalpinus, jau turi galimybę mokytis aukštesnėje bendrojo ugdymo mokyklos pakopoje (kai sužinojau iš mokyklų vadovų, negalėjau patikėti tokiu absurdu, bet faktas išlieka faktu).

Be to, kaip reikėtų suprasti paskutinį Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo punkto pakeitimą (Nr. V-999, 2019 09 09 14) „14.Mokinys ir buvęs mokinys, be pateisintos priežasties nustatytu laiku nedalyvavęs pasiekimų patikrinime, gali dalyvauti tik kitais metais.“? Ar šis pakeitimas reiškia, kad mokinys, nelaikęs PUPP, vis vien gali mokytis aukštesnėje pakopoje? Tokiu atveju, mokydamasis aukštesnėje pakopoje, jis gali perlaikyti PUPP? Kam reikalinga ta dokumentų ekvilibristika? Ar tai nėra akivaizdus minėto testo reikšmingumo imitavimas? Gal vėl kalti mokytojai, mokyklų vadovai? Ar visgi tai daro buvusio Nacionalinio egzaminų centro įvairaus lygio vadovai, dabar tebedirbantys kažkokiu būdu sujungtoje Nacionalinėje švietimo agentūroje?

Net neabejoju, kad tai yra ir pastarųjų iniciatyva. Tik, matyt, pasirašo LŠMSM Ministras. Nemanau, kad ministrą ar viceministrę dėl to reikėtų kaltinti. Į tokią balą patekus, galima pasimesti. Be to, juk „profesionalai“ teikia siūlymus. Pasirodo, ne visada gali pasitikėti jų profesionalumu. O gal laikas pasitikėti mokytojais?

Ir dar. Nežinau, ar galima vertinti kaip nepasitikėjimą mokytojais nepažangių mokinių kėlimą iš klasės į klasę? O gal tai vertinti kaip kai kurių tėvų, vadovų ir pan. spaudimą mokytojui, mokyklos mokytojų tarybai ar vadovams? Bet kuriuo atveju, nepažangių mokinių kėlimas tėra meškos paslauga – tai neretai demotyvuoja mokinius, neskatina jų mokytis, stengtis suvokti programą, apsunkina darbą mokiniams ir mokytojams.

Nesakau, kad nereikia padėti mokiniams. Gerai prisimenu, kai sovietmečiu po mokslo metų pabaigos buvo organizuojamos pataisos nepažangiems mokiniams, o pažangūs dainuodavo, šokdavo, dalyvaudavo sportinėse varžybose ir pan. Net neabejoju, kad mokytojai yra sumanūs ir gali parengti pagalbos būdus nepažangiems mokiniams. Tik šiuo atveju mokytojai turi išlikti tvirti – nepasiduoti tėvų, mokinių, vadovų spaudimui, ir mokiniui, nepasiekusiam pažangos, nerašyti teigiamo įvertinimo. Juk šiandien parašę netinkamą įvertinimą, ateityje vargsite arba tą vargą permesite kitiems – ne tik mokytojams, bet ir mokiniams.

Sumaišties bendrajame ugdyme ganėtinai daug, o mokytojai gauna mažai pagalbos. Tiesa, tam rengiami projektai, kai kurie yra iš tiesų reikalingi ir gali pagelbėti, tačiau projektai baigiasi arba jų rezultatai neretai pamirštami ir/ar , nepatikrinus projektų veiksmingumo, primetami. Neretai mokytojas nesusilaukia pagalbos, o švietimo skyrių ar pan. vedėjai ir darbuotojai pamiršta, kad, dirbdami savo darbą, jie turėtų būti patarėjais, konsultantais, ekspertais, bet ne susireikšminusiais kontrolieriais, aklai nepataikauti savivaldybės vadovams ir/ar politikams.

Tačiau neretai situacija yra kitokia. Tam galimai įtakos turi ir Švietimo skyrių ar departamentų kai kurių vadovų „užsisėdėjimas“ savo postuose ir neveiklumas. Galima daryti išvadą, kad reikėtų nacionaliniu lygiu patikrinti ir šių vadovų kompetencijas bei įvesti jų darbo kadencijas. Juk jie yra arčiausiai mokyklų, o kai kurių nekompetencija jau badyte bado akis, kai mokyklų vadovams neleidžiama dirbti inovatyviai , įvairinti savo veiklą, įvertinant mokyklos savitumą. Tačiau ir juos galima suprasti, juk Lietuvoje tarnystė dažnu atveju suprantama iškreiptai – dažnas ateina į valdžią ir pradeda šokdinti pagal save, tada komunikacijos vertikalė leidžiasi žemyn. Juk horizontalus bendravimas ir bendradarbiavimas sovietmečiu buvo išnaikintas. Tačiau niekaip negaliu suprasti, kaip sovietmečio komunikacijos patyrimo neturintys jauni žmonės juo yra persismelkę. Matyt, jis labai parankus vienokias ar kitokias galias turinčiam ir labai patrauklus.

Galima pateikti nemažai veiklos imitavimo bendrajame ugdyme pavyzdžių. Neabejotinai vienas ryškiausių pavyzdžių yra Nacionalinės švietimo agentūros kūrimas ir gal sukūrimas. Suprantama, kad po buvusio ministro R.Masiulio inicijuoto audito buvo nebeįmanoma nieko nedaryti, nes ministerijai kai kurių pavaldžių institucijų veiklos „kokybė“ išryškėjo, pasimatė ir jų tam tikrų veiklų absurdiškumas. Suskubta dabartinio ŠMSM Ministro ir kitų iniciatyva problemą spręsti, apjungiant kelias institucijas į Nacionalinę švietimo agentūrą.

Tada ir prasidėjo įdomūs procesai – dalis darbuotojų (daugiausia kompetentingų) išėjo, kiti paniro į veiklas, susijusias su kai kuriais abejotinos vertės projektais, treti pasimetę, nes laukia aiškios pertvarkos. Tačiau konstruktyvios pertvarkos, kaip suprantu, dar ilgokai nebus – ŠMSM paskelbė Nacionalinės švietimo agentūros vystymosi modelio rengimo projektą 2019/09/06 - 2020/03/06 metams. Jo tikslas – Sukurti Nacionalinės švietimo agentūros veiklos vystymo modelį, siekiant kryptingai įgyvendinti strateginius pokyčius švietimo srityje, racionaliai naudojant turimus išteklius ir atsižvelgiant į ateities švietimo poreikius.

Tad pirma sujungiamos institucijos ir atsiranda Nacionalinė švietimo agentūra, kurios, bent jau dabartinė veikla, gali net nepasiteisinti – tikėtina, kad iki šiol nėra sustyguotos šios agentūros funkcijos, nes iki š. m. lapkričio 30 d. numatoma atlikti užsienio šalių švietimo sistemų ir jų struktūrų analizę, nacionalinių švietimo agentūrų ar jas atitinkančių įstaigų analizę, o iki gruodžio 31 parengti pirminį Agentūros modelį (I dalis. Suformuoti agentūros misiją, viziją, strateginius tikslus, veiklos vertinimo rodiklius, išgryninti pagrindines funkcijas ir parengti procesų valdymo modelį; II dalis. Sukurti agentūros struktūrą ir apibrėžti žmonių kompetencijas).

Tai, kas buvo padaryta Agentūros steigimo metu, man primena klausimą: Ką gausime sukryžminus gyvatę su ežiu? Atsakymas: Du metrus spygliuotos vielos. Tik ar nebus pernelyg brangi tokia spygliuota viela? Kiek kaltės prisiims ŠMSM Ministras, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komitetas, jei Agentūros veiklos rezultatas nepateisins lūkesčių? Norėčiau priminti, kad auditas ŠMM (dabar ŠMSM) buvo vykdomas po mokytojų streiko, daug ką drebino jo rezultatai, o pasekmės akivaizdžiai imitacinės. Nebesinori kalbėti apie šios Agentūros architektų ir jiems pritariančių kompetencijas. Bet kaip su morale? Gal dera prisiminti ir šią sąvoką?

Nemanau, kad mano išsakytos mintys bus stimulas valdžios žmonėms bent susimąstyti. Norėčiau paprašyti – bent baikite velti ir daryti sumaištį švietime. Juk savo kompetenciją kai kurie jau pademonstravote, rengdami Mokytojų etatinio darbo užmokesčio sistemos (MEDUS) modelį ir jį tobulindami. Telieka retorinis klausimas: Tai gal Lietuvoje formuojasi nebaudžiamų išrinktųjų „kasta“, kurios manymu, mokytojai tėra baudžiauninkai, turintys nešti jų uždėtą lažą? Didžiųjų apie gėdos jausmą nepaklausi, bet gal ne visiems iš jų dar užmigo sąžinė? Žinau, kad šis retorinis klausimas ir liks tokiu – atsakymo į jį nebus. Nebent eilinį kartą ad hominem. Bet juk yra padorumo ribos. Linija peržengta. Telieka pacituoti Sokratą: „Koks žmogus, būdamas malonumų vergas, nesudarkys savo kūno ir sielos?“;Blogis neatsiejamas nuo neišmanymo“.

Vilija Targamadzė yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorė, habilituota daktarė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais