Tai kodėl neįsiklausoma? Akivaizdu, kad bendrojo ugdymo mokykla (BUM) patiria bum. O pagrindinė priežastis labai paprasta – atsitraukiama nuo mokyklos pagrindinės misijos. Juk ji yra mokinio ugdymas/is, kuris siejasi pozityvia socializacija. Tik nuo misijos įgyvendinimo kažkodėl vis atsitraukiama, užverčiant mokyklą įvairiu biurokratizmu. Apie tai kalbama ir kalbama, bet, deja, net prie Vyriausybės sudaryta grupė, trejus metus labai „produktyviai“ dirbusi, kaip savo veiklos rezultatus pateikė tik gaires ir rekomendacijas. Tad jų galima paisyti arba ne.
Ar jau taip nepasitikima mokytojais, švietimo pagalbos specialistais, vadovais, kad vis didinamas biurokratizmas? O gal kai kurie biurokratai taip įsivaizduoja savo darbą? Atsakymas, matyt, nėra vienareikšmiškas.
Biurokratinė našta mokyklos darbuotojus ne tik atitraukia nuo ugdymo proceso, bet ir demotyvuoja. Juk niekas nenori dirbti beprasmio darbo ir(ar) pildyti visokias lenteles, atsakinėti į klausimus, kurie dažnai net neprisideda prie pedagoginės ar mokyklos veiklos tobulinimo, o tenkina vien biurokratų užmačias. Praktiškai vyksta eutrofikacija (gr. „gerai pamaitintas, išpuoselėtas“) – biurokratizmu gerai pamaitinta mokykla patiria deguonies trūkumą ir dūsta. Čia jau kalbomis ar rekomendacijomis būklės nepagerinsi. Belieka stebėtis, kaip dar nereikia mokyklos reanimuoti. Tik čia jau būtų klausimas – KAIP?
Pedagoginės minties raida byloja, kad kai bendrajame ugdyme prasideda rimti nesklandumai, kuriamos alternatyvos. XIX a. viduryje – XX a. pradžioje gimė įvairios pedagoginės kryptys. Tai iki šiandien dar populiarios Valdorfo, Montessori pedagogika ir kitos. Kitaip tariant, atsiranda alternatyvus ugdymas (lot. alterno – kaitalioju), tad nėra ko stebėtis, kad atsirado įvairių ugdymo koncepcijų (gal veikiau ugdymo modelių, nes konceptualiai tai ne visada dera su koncepcijos ištaka). Ir tai praktiškai siejama su nevalstybinėmis mokyklomis, nes jos neturi tokių suvaržymų ir nėra tiek apipiltos direktyvomis, kurios plūste plūsta ne tik iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, jai pavaldžių institucijų ir savivaldybių, – tą naštą krauna ir kitos institucijos!
Jei iš tiesų suprantama, kad ugdymo koncepcijos kuriamos ne vakuume, o tam tikru pagrindu, t. y. remiantis atitinkama filosofija, psichologija, religija, pedagogine srove (kryptimi) ar pagrįstu jų deriniu, kurių neatskiriama dalis yra vertybės, tai dera pagaliau susitarti dėl konceptualių ugdymo dalykų ir baigti imitacijas. Pasakyti, kad ugdymas grindžiamas kompetencijomis, ir jas pagrindus išvardinti nėra klaida, bet turint omenyje, kad kompetenciją sudaro vertybinės nuostatos, žinios ir gebėjimai, imituoti jos įgyvendinimą ugdyme yra kas kita. Juk šiandien vargiai kas gali išvardinti tas kompetencijų vertybines nuostatas, tad ir atsiveria erdvė įvairiems naratyvams.
Tai ką daryti? Pirmas ir neabejotinas žingsnis yra grįžti prie mokyklos misijos įgyvendinimo ir baigti perteklinį biurokratizmą. Kitaip tariant, mokykla, mokytojai, švietimo pagalbos specialistai, vadovai turi dirbti pagal savo paskirtį, nebūti atitraukiami nuo jų pagrindinio darbo. Ir konceptualiai mokykla turi atsistoti ant bėgių. Tam mes dar turime potencialą. Tereikia sutelkti ne linksinčias galvas, o profesionalus, iš tiesų išmanančius ir pedagogiką, ir vadybą. Ir nereikia čia superinių reformų, tiesiog duokime mokykloms kvėpuoti ir vadovautis ugdymo gairėmis, kurios yra Geros mokyklos koncepcijoje. Tik, būdama jos rengimo bendraautore, pastebiu, kad neretai Koncepcija yra minima, bet konceptualiai kai kurių reformatorių dar nesuprasta.
Taigi, mūsų susitelkimas ir pozityvumas padėtų tobulinti ugdymą ir saviugdą mokyklose, stabdytume skriejimą nuo skardžio ir (arba) dažnai beprasmį įtraukimą į biurokratizmo verpetus.
O Mikė Pūkuotukas teisus: „Rytojaus nėra. Aš tikrinau. Atsikeli ir vėl šiandiena.“