Taigi pakalbėjau su kai kuriais mokyklų vadovais, mokytojais, mokslininkais, abiturientais ir jų tėveliais, dauguma jų pritarė, kad į brandos atestatą nederėtų surašyti mokyklinių pažymių ir nelaikyti valstybinių brandos egzaminų (VBE). Buvo ir tokių, kurie sakė, kad nereikia kelti įtampos, surašykime mokyklinius pažymius. Juk mokytojų rašomi pažymiai ne visada adekvatūs tam tikro dalyko bendrojo ugdymo programos įsisavinimui. Ir patys žinome, kad Vilniaus Licėjaus, Kauno technologijos universiteto gimnazijos, etc. pažymiai bus santykinai mažesni nei kokios kitos N mokyklos.
Be abejo, tai priklauso ir nuo mokytojo, jo reikalavimų. Bet šiandien, kai yra klasės krepšelis ir neretai kai kurios mokyklos nori išgyventi, tai, norėdami išlaikyti mokinį, kartais jam parašo ir geresnį pažymį nei jis vertas, o ir klasių mokymosi lygis yra skirtingas. Tiesą sakant, visko yra. Galima tik apgailestauti, kad mokytojai dėl pažymių rašymo kartais patenka į keblią situaciją.
Prisiminus Nepriklausomybės pirmą penkmetį ir Kauno technologijos universiteto tyrimą, kuris parodė, kad yra stipresnis ryšys tarp mokytojų rašytų pažymių ir studentų pažymių nei abitūros egzaminų (ten buvo dar vertinami ir mokyklų reitingai), tenka tik apgailestauti, kad šiandien šito teigti negalime. Bet jokiu būdu dėl to nedera menkinti mokytojų darbo. Nepamirškime, į kokias sąlygas jie įstumti – kartais net iš klasės į klasę keliami nepažangūs mokiniai.
Nelaikyti VBE būtų neteisinga. Ir tai suprantama, nes jie yra susieti su stojimu į aukštąsias ir profesines mokyklas. Tai ką daryti? Pavyko sumodeliuoti įvairias alternatyvas. Dvi iš jų pateiksiu pamąstymui. Manau, kad jos yra realios ir adekvačios esančiai situacijai, nekeliančios sumaišties ir leidžiančios abiturientams netapti beviltiškais situacijos įkaitais, jei karantinas prasitęstų ilgiau.
Tikėtina, kad dvyliktokams rengtis VBE padės ir universitetai – jie jau tiesia abiturientams pagalbos ranką. Tiesa, vietų skaičius bus ribotas.
Pirmoji – atidedamas VBE egzaminų laikymas iki liepos ar net , jei reiks, rugpjūčio mėnesio (bet kuriuo atveju po karantino, prieš tai abiturientams duodant apie dvi ar tris savaites pasirengti, konsultuojantis su mokytojais). Tai yra normalus laikotarpis, kuris leis atsikvėpti, atitolinti mintis nuo pandemijos nerimo, o nuo kovo 30 dienos tie užsiėmimai, konsultacijos vyks nuotoliniu būdu, tad jie mokytis galės.
Tikėtina, kad dvyliktokams rengtis VBE padės ir universitetai – jie jau tiesia abiturientams pagalbos ranką. Tiesa, vietų skaičius bus ribotas. O LAMA BPO( Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bendrajam priėmimui organizuoti) gali priėmimą į aukštąsias ir profesines mokyklas vykdyti ir net rugsėjį ar spalį. Pirmam kursui mokslo metų pradžia gali būti ne tik rugsėjo 1-oji. Universitetai, kolegijos, profesinio rengimo centrai, etc. tikrai susitvarkys su studijų ar mokymo/si organizaciniais klausimais.
Antras variantas galėtų būti toks: po karantino numačius protingą laiką, abiturientai VBE laikytų tik iš tų dalykų, kurie yra numatyti aukštųjų mokyklų priėmime. Tai sutaupytų laiką ir kitus išteklius. Būtų mažesnis abiturientams krūvis. O LAMA BPO turėtų padirbėti, kad kuo greičiau būtų sutvarkytas priėmimas. Nesiūlau ir stojamųjų į aukštąsias mokyklas, nes taip nebuvo numatyta ir tikėtina abiturientams bus daugiau streso. O norintiems stoti į užsienio šalyse esančias aukštąsias mokyklas tai vargiai tinkama idėja.
Be abejo, kiekvienas variantas nėra idealus – turi savo privalumų ir trūkumų. Bet būtina pateikti aiškius VBE scenarijus abiturientams, jų tėveliams, mokytojams, mokyklų vadovams, etc. Turi būti aišku, nes sėti nerimą, neaiškumą šitoje situacijoje ypač nedera. Tad siūlau ŠMSM ir atsakingoms institucijoms nesielgti kaip miunchauzenams – įkritus į pelkę save traukti ne už plaukų, o šaukte šauktis pagalbos, ir tikrai bus, kas numeta ne tik virvę ar šaką, bet ir rąstą.
Nereikia murkdytis pelkėje, nes kai kas tada į ją irgi bus įtempti. Dera konsultuotis su kūrusiais LAMA BPO ( o ne tais, galimai įklimpusiais į tradicinius samprotavimus), švietimo žmonėmis. Jie turi idėjų. Tikrai nėra nei idėjų, nei jų įgyvendinimo galimybių sekluma. Kitaip tariant, atsivėrus smegduobei, galima elgtis proaktyviai ir priimti nestandartinius sprendimus, bet tam reikalingas ir išmanymas, ir sugebėjimas atsiriboti nuo asmeninių ambicijų, neskirstymas į savus ar svetimus, priimtinus ar nepriimtinus konsultantus. Tiesiog telkti sprendiniams įvairesnius žmones.
Gal ir ne visada kai kam asmeniškai priimtinus, nenuolankius biurokratinei sistemai, bet matančius, jaučiančius realią situaciją ir gebančius modeliuoti sprendimus. O elgtis reikia supratingai ir atsakingai – abiturientams tai yra tolimesnis jų gyvenimas. Bet, jei ŠMSM ir jai pavaldžios institucijos jau dėl VBE sprendimus turi ir nepateikia, tai irgi keista. Tokiu atveju tegaliu pacituoti savo mėgstamą poetą Rainerį Maria Rilkę, patvirtinantį, kad „Mūsų gyvenimas – teatro uždanga, už kurios tūno didžiausios paslaptys.“
Habil.dr. Vilija Targamadzė yra Vilniaus universiteto profesorė.
