Šiemet vėl operuojama statistika – 10 proc. abiturientų neišlaikė Valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino, 18 proc. suklupo Valstybiniame matematikos brandos egzamine (VBE) ir pan. Nuolat kalbama apie iššūkius, tačiau kokius ir kodėl? Gal iššūkis yra NEC pagaliau sukonstruoti tokią mokinių pasiekimų vertinimo ir įvertinimo sistemą, kuri būtų adekvati bendrojo ugdymo programoms ir nurodytiems bendrojo ugdymo baigiamųjų egzaminų ir testų tikslams. Dabar kartais kyla mintis, kad konstruojamas termometras neaišku kam – ar oro, ar kūno temperatūrai matuoti. O gal šiaip sau. Tik kaina nėra menka (ne tik finansine, bet ir mokinių, jų tėvų, mokytojų psichologine, sveikatos, visuomenės klaidinimo prasme).
Pradėsiu nuo PUPP (pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo). PUPP organizavimo ir vykdymo tvarkos apraše rašoma: „Organizuojami privalomieji lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos ir pasirenkamieji gimtosios kalbos (baltarusių, lenkų, rusų, vokiečių) pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimai.“ Jame gan detaliai nurodomi organizaciniai aspektai. Tik nepasakoma, kad jei mokinys ir neišlaikė šito testo, jis bus perkeliamas į aukštesnę pakopą, tereikia kad ir be atsakymų įkelti jo „darbą“ į NEC sistemą „KELTAS“. Tai patvirtino visi mano paklausti mokyklų vadovai. Kai kurie iš jų jau seniai signalizuoja, kad PUPP sąnaudos gan didelės, o reikšmė nepakankamai aiški. O ir įgyvendinimas kai kuriose mokyklose kelia keblumų. Minėtame apraše nurodoma, kad, esant 14 mokinių klasėje, gali būti skiriamas vienas vykdytojas, mokiniai sodinami klasėje (suole sėdi po vieną). Paprasta paskaičiuoti: jei mokykloje 6 paralelinės klasės po 30 mokinių, tai mažiausia reikia 12 klasių. Akivaizdu, kad tokiu atveju turi būti koreguojamas ugdymo procesas kitiems mokiniams. Kokia PUPP vertė? Apskritai, ar bandoma tobulinti PUPP ir jo įgyvendinimą? Juk NEC tinklapyje PUPP aktualijos 2019 m. net neaptariamos, o 2018 m. įkeltas tik Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo užduoties modelio pristatymas.
O kokia nacionalinių testų reali paskirtis? Testas vardan testo juk neturi būti. Tai vienas iš didaktinių įrankių ir turėtų talkinti mokinio mokymui/si gerinti, mokytojui tobulinti pedagoginę veiklą etc. Deja, metai iš metų kyla nemažai klausimų dėl jų vaidmens. Tai gal vieną kartą NEC (atsakingas už testus direktoriaus pavaduotojas dr. P. Gudynas) ir ŠMSM turi atsižvelgti į mokytojų, mokinių, jų tėvų, mokslininkų ir kitų išsakomas pastabas ir spręsti problemas, šalinti kliūtis. Tikrai, testas nėra skirtas mokinių ir mokytojų stresui didinti ar kelti rūpesčių tėvams. Dar gerai, kad mokyklų reitingavimas pagal testus tampa nebe toks aštrus.
Nacionalinio mokinių pasiekimų patikrinimo organizavimo ir vykdymo tvarkos apraše (2017) nurodyta gan reikšminga nacionalinių testų paskirtis: „suteikti švietimo dalyviams grįžtamojo ryšio informacijos apie mokinių mokymosi rezultatus. Ši informacija reikalinga priimti sprendimus, kaip toliau galėtų būti tobulinamas mokymas ir mokymasis mokinio, mokytojo, klasės, mokyklos, savivaldybės ir nacionaliniu lygmenimis.“ Taigi, parašyti galima, bet tarp deklaruojamos paskirties ir realybės atotrūkis akivaizdus.
Dabar dar šiek tiek apie VBE. Pakalbėjau su lietuvių kalbos ir literatūros mokytojais, VBE vertintojais, mokslininkais, mokyklų vadovais. Lituanistai teigė, kad šiais metais kaip niekada buvo daug abiturientų kalbėjimo ne į temą. Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino užduoties vertinimo kriterijuose rašoma: „Nuliu visas rašinys vertinamas, jei neanalizuojama nė vieno iš privalomų autorių kūrinys (-iai) arba rašinys parašytas savo sugalvota tema.“ Teisingas nurodymas, bet praktiškai užtenka tik paminėti problematiką ir jau nulio negali rašyti, nors toliau kalbama ir ne į temą (pasak lituanistų, „turinio nulis gerokai susilpnėjęs“). Taigi, vertintojai turi fiksuoti, kad mokinys kažkiek parašė „į temą“, t. y., pasak vertintojos, „bent 1 turinio taškas (iš 7) abiturientui leidžia išlaikyti egzaminą, nes kitus taškus jis susirenka už stilių ir kalbos taisyklingumą.“
Vertintojai pastebi naują tendenciją – leidžiama pasinaudoti šaltiniais, tai ir per trumpą laiką galima nusirašyti kūrinio fragmentą, jį pacituoti ir dar kartą savais žodžiais perpasakoti. Taip sukonstruojama pastraipa. Kai kurie lituanistai nurodė, kad „samprotavimas virsta to, ką išmoko, atkartojimu, o ne mąstymu.“ Ir dar – „Nejaugi mūsų abiturientai tik tokio lygio? Pasikalbėjus su jais paaiškėja, kad temų jie norėtų filosofiškesnių, geresnių, o ne apie kvailelį. Temos per daug paprastos, svarstyti tiesiog nebuvo ką. O ir reikalo stengtis mokiniai nematė – reikalavimų kartelė jau antri metai ryškiai nuleista.“ Jie kelia gan rimtą klausimą: „Kuo tada brandos (!) egzaminas skiriasi nuo elementaraus raštingumo patikrinimo (PUPP) 10 klasėje?“
Ir tai skamba ne pirmi metai. Gal visgi susimąstys ir atsakys ne tik lituanistams, bet ir kitiems paklausėjams ne vienerius metus už VBE atsakinga dr. A.Ranonytė. Pavyzdžiui, kodėl pakartotinės egzaminų sesijos egzaminai buvo organizuojami tą pačią dieną (Lietuvių kalba ir literatūra birželio 21 d. 9 val., užsienio kalbos (prancūzų) egzaminas 13 val.; užsienio kalbos (anglų) ir biologijos – taip pat abu birželio 25 d. ir pan.). Juk abiturientui galėjo tekti laikyti du egzaminus tą pačią dieną. Be to, Mokyklų vadovų asociacijos vadovai ŠMSM ministro prašė įvertinti klimato kaitą ir neorganizuoti egzaminų 13 val. Suprantama, tai galima buvo padaryti ir be prašymo. Deja, neatsižvelgta. Arba kodėl buvo galimai keistokas matematikos vertinimas – pasiremsiu dr. D.Dzindzalietos įrašu FB paskyroje: „Šiandien bus paskelbti matematikos brandos egzamino rezultatai. Kadangi užduotys buvo standartinės, nereikalaujančios mąstymo, tai daug mokinių jas įveikė labai gerai. Tad vertinimo komisija kartu su savo stebuklingu pirmininku šiemet nusprendė pasiautėti ir nuskausminti stipresnius mokinius. Per trumpą laiką radau bent 7 taškus, kuriuos galėjo prarasti mokiniai, jei parašė teisingai, bet ne taip, kaip užsigeidė vertinimo komisija. 7 taškai – tai apie 15 egzamino balų.“ O ir matematikas dr. B.Burgis savo FB paskyroje turėjo priekaištų šitam egzaminui: „Rezultatai yra tragiški! Beveik trys tūkstančiai abiturientų neišlaikė egzamino po dvylikos metų darbo. Ar jie nedirbo? Ar su jais nedirbo?“ Šis klausimas neturėtų likti retorinis, o tapti rimtu akstinu analizei.
Ne tik VBE ar testai kelia susirūpinimą, bet ir neišgryninta ugdymo filosofija bendrojo ugdymo sistemoje, ŠMSM negebėjimas per metus parengti Bendrojo ugdymo programų gairių, aiškiai neapibrėžti ugdymo rezultatai, ištrupinta bendrojo išsilavinimo samprata ir daugelis kitų dalykų. Taigi, klaidžiojama be aiškių sutartinių siekinių ir ugdymo fundamento. O juk bendrojo ugdymo mokykla (BUM) – integrali visos švietimo sistemos dalis. Dabar BUM patiria bum. Tai turi įtakos ir aukštajam mokslui, ir profesiniam mokymui. Ir tikrai nereikia kaltės versti vien mokytojams ir / ar mokyklų vadovams.
2018 metais laikinai ŠMM ministro pareigas ėjęs R.Masiulis inicijavo švietimo auditą, tikrintos ŠMM pavaldžios institucijos, tačiau išsamiai nebuvo tirta pačios ŠMM (dabar ŠMSM) specialistų veikla sąveikos(veikiau gal poveikio ir/ar nurodymų) su pavaldžiomis institucijomis aspektu. Juk strateginiai dalykai sprendžiami ne pavaldžiose institucijose, be to, ir projektų numatyme bei jų valdyme dalyvauja ŠMSM darbuotojai. Taigi, išvada aiški – reikia susirūpinti ŠMSM ir jai pavaldžių institucijų kai kurių darbuotojų, o ypač vadovaujančiųjų, kompetencijomis, baigti su supaprastintais viešaisiais pirkimais, sudarančiais landas galimai pasikviesti savus ir įtinkančius ir pan. Švietime turi dirbti kompetentingi, kitaip ir toliau riedėsime nuo skardžio.
Vilija Targamadzė yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorė, habilituota daktarė.
