Lietuvos ekonomikos atsitiesimas skaičiuoja ketvirtus metus, tačiau proveržio priežasčių būsto rinkoje dar stokojama. Vidutinio darbo užmokesčio augimas buvo menkas, o realus uždarbis (atsižvelgiant į infliaciją) mažėjo visą pokrizinį laikotarpį. Privačių asmenų perlaidos ir darbo pajamos iš užsienio pernai smuktelėjo šeštadaliu – 786 mln. litų. Nedarbo lygis, nors ir tirpsta, tebėra dviženklis.
Žvelgiant iš būsto pasiūlos pusės, statybų veiklai pastaraisiais metais trūko gyvybingumo. Pirmojo BVP įverčio duomenimis, statybų sektorius smuko ir 2013 m. pradžioje. 2011–2012 m. butų statyba kopė iš duobės, tačiau kol kas pralenkė tik 2003 m. lygį. Tiesa, leidimų statyti butus skaičius praėjusiais metais šoktelėjo 38 proc. ir signalizavo atbundantį dėmesį būsto rinkai.
Tuo tarpu euro zonos skolų krizės įtaka Lietuvos būsto rinkai yra dvejopa. Viena vertus, euro regiono problemos temdo ateities horizontą ir yra svarbus kliuvinys, neleidžiantis gyventojams drąsiau svarstyti apie būsto sąlygų pagerinimą, o įmonėms – planuoti statybos projektų plėtrą. Globalaus finansų sektoriaus sunkumai skatina bankų skolinimo reikalavimų griežtinimą. Kita vertus, krizė lemia skatinantį Europos centrinio banko (ECB) pinigų politikos pobūdį, kuris atsirita iki Lietuvos ir įpučia energijos iki šiol ne itin judriai NT rinkai.
Praėjusią savaitę ECB apkarpė bazinę palūkanų normą iki naujo žemiausio visų laikų lygio – 0,50 proc. Iš vienos pusės, mažos palūkanų normos reiškia palankias skolinimosi sąlygas. Lietuvos banko duomenimis, vidutinė naujai išduotų būsto paskolų litais palūkanų norma šių metų kovą siekė 2,43 proc., eurais – 2,38 proc. Tai mažiausia kreditų kaina per pastaruosius 14 metų, o pastarasis ECB žingsnis rodo, jog palūkanų kelias žemyn vis dar atviras.
Kitas ECB sprendimo kampas yra tai, jog indėlių grąža išliks kukli. Po vyriausybės mokesčių darbo grupės pasiūlymų pasklido kalbos apie galimą indėlių palūkanų apmokestinimą – tai taip pat neprideda patrauklumo indėliui kaip taupymo priemonei.
Susiklosčius tokiai situacijai, imama ieškoti kitų galimybių investuoti. Viena iš jų yra pirkiniai būsto rinkoje, juo labiau kad jie visuomenėje dažnai tebevertinami kaip „saugus užutekis“. Nors 2008–2009 m. rinkos sukrėtimai atskleidė kitą medalio pusę, žmonių atmintis trumpa. Kadangi palankių makroekonominių veiksnių kol kas nėra apstu, tenka daryti išvadą, jog investavimo alternatyvų paieška yra svarbus impulsas, žadinantis būsto rinką iš sąstingio.
Reikšmingas būsto rinkos atsigavimo signalas būtų ne tik sandorių skaičiaus, bet ir kainų kilimas. Šioje srityje pasiekimai kol kas menki. NT agentūros Ober-Haus duomenimis, būsto kainų penkiuose didžiuosiuose miestuose indeksas išaugo ir kovą, ir balandį. Vis dėlto tai nebuvo ženklesnis pabrangimas nei 2010 m. ar 2011 m. pavasarį–vasarą, po kurio vėl sekė tam tikras rinkos „atšalimas“. Be to, kainos šiemet didėjo tik Vilniuje.
Kaip bebūtų, pozityvių ženklų būsto rinkoje pamažu gausėja ir panašu, jog ji stovi ant atsigavimo slenksčio. Artimoje ateityje įtakos pagyvėjimui turės ir pamažu gerėjančios objektyvios makroekonominės prielaidos, ir žemų palūkanų aplinka. Vis dėlto tikėtina, jog būsto rinka dar užsilaikys tarpduryje, prieš žengdama į tvaraus atsigavimo etapą.
