Tai liudija ir atskirų mėnesių produkcijos ar pardavimų duomenys. Antai antrąjį ketvirtį pramonės produkcija padidėjo 9,3 proc. palyginamosiomis kainomis, palyginti su antruoju 2012 m. ketvirčiu, o mažmeninės prekybos apimtis – 5,1 proc.
Mažmeninės prekybos plėtra buvo sparčiausia nuo 2012 m. pradžios, be to, pirmą sykį po krizės pastebimiau ėmė augti maisto produktų pardavimas (nors valgančiųjų šalyje nepadaugėjo). Tuo tarpu pramonės augimas būtų buvęs maždaug dvigubai lėtesnis, jei ne atsitiktinis veiksnys – lyginant su 2012 m. geguže, kai Orlen Lietuvos gamykla buvo sustabdyta remontui, užfiksuotas smarkus naftos produktų gamybos šuolis. Iš vieno mėnesio duomenų daryti išvadų negalima, tačiau birželį pramonės rezultatai taip pat neblizgėjo.
Apskritai paėmus, pramonės (tuo pačiu ir eksporto) fronte kaupiasi daugiau iššūkių negu palankių aplinkybių. Visų pirma, vis aktualesniu rizikos veiksniu tampa lėta Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos ekonomikos plėtra – Lietuvos eksportas į šias šalis sudaro beveik trečdalį viso eksporto. Stojant Rusijos rinkos augimui, ne tik silpsta jos imlumas lietuviškoms prekėms, bet ir dažniau imamasi protekcionistinių priemonių. Vis didesniu galvos skausmu tampa darbo jėgos trūkumas, kuris lemia arba mažesnes fizines gamybos galimybes, arba atlyginimų kėlimą ir atitinkamą konkurencingumo praradimą. Šviežių investicijų stoka ūkyje – dar vienas trukdis gamybos plėtrai. Be to, dėl pavyzdingų ankstesnių rezultatų, eksportui vis sunkiau išspausti nuobodžiai gerą augimo tempą. Šiemet turėtų sumažėti ir pernai nemažos įtakos turėjęs javų pardavimas užsienyje.
Bene vienintelė properša eksportuotojų padangėje – laukiamas euro zonos ekonomikos sutvirtėjimas. Išankstiniai euro regiono ekonomikos rodikliai signalizuoja, jog antroje 2013 m. pusėje nuosmukis turėtų atsitraukti. Lietuvos eksportuotojams tai galimybė „pagauti“ euro zonos pagyvėjimo momentą ir išnaudoti konkurencinius pranašumus Vakarų gamintojų atžvilgiu.
Prekybos atsigavimą antrąjį ketvirtį lėmė ne tik pajamų ir užimtumo didėjimas, maža infliacija, bet ir „minkštieji“ veiksniai – pagerėję lūkesčiai. Reikia pastebėti, jog vidaus rinkos atsigavimo procese lūkesčiai atlieka itin svarbų vaidmenį. Nuo jų priklauso, ar papildomos pajamos bus dedamos į banko indėlį (ar „kojinę“), ar bus išleistos – parduotuvėje, įsigyjant būstą, įmonių atveju – investuojant į įrenginius, pastatus ir pan. Statistikos departamento skelbiamas vartotojų pasitikėjimo indeksas pasiekė penkerių metų viršūnę, gerus lūkesčius atspindi ir prekybos bei būsto rinkos pagyvėjimas. Vis tik tvirtu optimizmu to dar nepavadinsi, nes lygiagrečiai didėja ir gyventojų taupymas. Namų ūkių indėliai bankuose, nepaisant žemų palūkanų, šturmuoja vis naujas aukštumas. Vis dėlto lūkesčiai yra trapus dalykas. Sulaukus prastesnių naujienų iš užsienio rinkų, jie greitai pasikeistų į priešingą pusę.
Lietuvos ekonomika šiuo metu yra geros „sportinės formos“. Prieškriziniai disbalansai išnykę – užsienio prekybos deficitas yra itin mažas, infliacija žema, ir valstybės, ir privačių subjektų skola santykinai nedidelė. Vis dėlto ar Lietuvos ekonomika dar labiau pakels sparnus, priklauso ir nuo vartotojų bei verslininkų optimizmo, o tuo pačiu – ir nuo didžiausių pasaulio ūkių bei svarbiausių eksporto partnerių perspektyvų.
Vilija Tauraitė yra banko SEB banko vyriausioji analitikė.