Tai, kas Druskininkuose padaryta, pastatyta, išpuoselėta, renovuota ar rekonstruota, visiems yra žinoma, tam žinojimui skiriamos milžiniškos lėšos. Todėl, kad vėl nesulaukčiau įvairių kaltinimų kurorto arba, kaip mėgstama sakyti, savojo lizdo teršimu, juodinimu ar purvo drabstymu, aiškiai pasakysiu – turime akis, ne tik matom, džiaugiamės, bet ir didžiuojamės druskininkiečiais, kurie jau antrą dešimtmetį vardan to grožio ir poilsiautojų srautų aukojasi, visą šlovę perleisdami vienam ar kelėtai išrinktųjų, tuo pačiu padengdami šlovinimo/žinomumo kaštus – išlaidas viešiesiems ryšiams bei propagandinei Druskininkų socdemų valdžios spaudai.
Vertėtų atkreipti dėmesį į Druskininkų valdžios propagandinius mitus, tokius, kaip sumažintas nedarbas nuo 30 proc., klestintis kurortas, poilsiautojų srautų augimas koreliacijoje su vietinių gyventojų pajamomis.
Nuo 2000-ųjų iki 2014-ųjų Druskininkų savivaldybėje 19 proc. sumažėjo gyventojų skaičius. Taip, iš visos Lietuvos žmonės išvažiuoja ir joks čia ne fenomenas, tačiau kiek „klestinčiame“, bet įrašytame į probleminių teritorijų sąrašą kurorte yra bent šalies vidutinį atlyginimo dydį atitinkančių darbo vietų? Nedarbo, socialinių išmokų, vidutinio darbo užmokesčio, demografiniai rodikliai atskleidžia realią padėtį.
Nedarbo, socialinių išmokų, vidutinio darbo užmokesčio, demografiniai rodikliai atskleidžia realią padėtį.
Rodikliai nedžiuginantys. Šalies nedarbo vidurkis gruodžio 1 d. siekė 11 proc., o Druskininkų savivaldybėje nedarbas buvo virš 14 proc. Ir štai čia griūva vienas iš didžiausių skleidžiamų propagandinių mitų, kad štai nuo 30 proc. nedarbas savivaldybėje sumažinta iki, sakykim, dabartinių net ir tų 14 proc. Tačiau drįsčiau priminti, kad 19 proc. oficialioje statistikoje sumažėjo gyventojų skaičius nuo 2000-ųjų metų, o pensininkų skaičius yra gerokai padidėjęs, todėl investavus maždaug vieną milijardą litų į savivaldybę turėtume turėti didelę, gerai apmokamų, laisvų darbo vietų pasiūlą, bet ne atvirkščiai.
Antrąjį klestinčio kurorto mitą – poilsiautojų/pramogautojų srautų didėjimo įtaka gyventojų pajamoms – statistiniai duomenys vėl paverčia į nieką. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis yra beveik 300 Lt (netto, tai yra į rankas) mažesnis negu šalies vidurkis ir 2013 m. 3 ketvirtį siekė 1503,3 Lt. Todėl dauguma druskininkiečių šeimų gali tik pasvajoti, kad jų šeima bent kartą per mėnesį galėtų pasinaudoti tomis gėrybėmis, kurios sukurtos poilsiautojams: vandens parku, paslidinėti uždaroje trasoje, nusipirkti masažo ar kokią kitą procedūrą, apsilankyti kino, koncerte, teatro ar parodų salėje (tokios net neturime kurorte), neueiti į restoraną-piceriją, atostogas praleisti prie jūros Egipte, Turkijoje, Graikijoje ar Lietuvoje.
Druskininkuose vietos druskininkiečiams tikrai yra. Pasivaikščiojus po miestą pamatysime nemažai pastatytų pustuščių naujų gyvenamųjų namų, ištuštėjusius kaimus apylinkėse, neužstatytus žemės sklypus kurorto pakraščiuose, pradėtas ir paliktas likimo valiai statybas. Nemažai ir apleistų objektų, kurių savininkai vis dar laukia milijonus atsivežusių pirkėjų.
Kokį privalumą turi druskininkietis, gyvendamas kurorte? Skirstyti reikėtų į amžiaus grupes: jaunas – užsidirbti ir kilti karjeros laiptais didelių galimybių neturi, vidutinio amžiaus vyrus dažniausia matome statybose, viešuose darbuose, komunalinio ūkio darbuotojų tarpe arba žvejojančius Nemune bei renkančius grybus ir uogas miške. Ne veltui juokaujama, kad kurorte šeimas išlaiko moterys. Jos reikalingos kurortui kaip nebrangus aptarnaujantis personalas, teikiantis įvairias aptarnavimo paslaugas poilsiautojams. Taigi dauguma pensininkų, jei jiems nereikia išlaikyti savo vaikų bei anūkų, kurorte jaučiasi geriausiai.
Gerai jaučiasi ir kai kurie biudžetinių įstaigų tarnautojai, vadovaujantys darbuotojai – gaudami gerokai didesnius atlyginimus už paprastus druskininkiečius, verslininkai, sugebantys laviruoti tarp savigarbos ir nuolankumo vietinei valdžiukei. Tačiau reikia pripažinti, kad didelė dalis biudžetinių užsakymų atitenka kitų miestų įmonėms, turinčioms glaudų ryšį su savivaldybės išrinktaisiais. Kurorte nebeliko didesnių statybos įmonių, savivaldybėje, net ir už kurorto ribų gamyklos nesteigiamos, o investuotos šimtamilijoninės ES bendrijos paramos bei kitos biudžeto lėšos patrauklių, naujų darbo vietų savivaldybėje beveik nesukūrė, tačiau skolų/įsipareigojimų kalną tai tikrai supylė.
Didelė dalis biudžetinių užsakymų atitenka kitų miestų įmonėms, turinčioms glaudų ryšį su savivaldybės išrinktaisiais. Kurorte nebeliko didesnių statybos įmonių.
Kokie Druskininkai turi būti druskininkiečiams, yra esminis klausimas. Ar druskininkiečiai tarnauja kurortui, taip pat ir visai valstybei, kuri gauna dividendus nuo turistų srautų, ar ir kurortas turi užtikrinti druskininkiečių gerovę?
To harmoningo akordo paieška tarp vietinių gyventojų interesų bei gyvenimo kokybės ir poilsiautojų kokybiško poilsio, gydymo, tegul ir pramogų, turėtų būti svarbiausias prioritetas. Tik tuomet, kai abi pusės pajaus kurorto privalumų naudą, tas harmoningas akordas tegali suskambėti, kitu atveju matysime galbūt ir augančius poilsiautojų/pramogautojų srautus, dygstančius naujus ambicingus, išlaikymo reikalaujančius objektus su prioritetu įsisavinanti kuo didesnes lėšas, kurortas supanašės su dideliu pramogų ir laisvalaikio centru, kaip „Akropolis“ ar „Mega“, kur atskiroje zonoje gyvens vietiniai. Tarnystei netinkami, išvaizda nepuošnūs, galbūt bus išsiųsti į užmiestį – Leipalingį ar Švendubrę, kitaip mąstantys, išdrįsę viešai kritikuoti jo didenybę, politinio prieglobsčio ieškos Lazdijų, Vilniaus ar kitose savivaldybėse, Britanijos platybėse.
Tol, kol kurorto Vilniaus alėją puoš „Audi A8“, stovinti tik jai/jam skirtoje erdvioje aikštėje prie Mindaugo paminklo, pačiame kurorto centre, kol vietinis gyventojas bus traktuojamas kaip įrankis rezultatui pasiekti, kol ir toliau bus persekiojami valdžios kritikai, o persekiojimu įbauginami likusieji, kol verslo sėkmė mieste priklausys išimtinai tik nuo vieno asmens valdomos komandos geros valios, kurortas netarnaus druskininkiečiams, o druskininkiečiai bus priversti tarnauti jau net ir ne kurortui ar visai Lietuvai, tačiau tik siauram grupiniam interesui, apsaugotam partinio socialdemokratinio skydo – „Lietuvos skydo“, kurį planuoja pastatyti tas pats pasagos autorius.
Druskininkuose autonominės respublikos skelbti nebereikės, ji suformuojama su savo tvarka ir šalies teisės aktų interpretacija, visokeriopa nesąžiningų teisinių institucijų pareigūnų parama, todėl mūsų visų bendras tikslas – tai darnaus, harmoningo modelio paieška, kad tiek vietiniai gyventojai, tiek poilsiautojai džiaugtųsi buvimu čia, natūralios gamtos apsuptyje esančioje, gamtos turtu – gydomuoju mineraliniu vandeniu apdovanotoje vietoje, kompozitoriaus ir dailininko M.K.Čiurlionio mieste, meno žmonių kūrybos Mekoje, gražiausiame Lietuvos kurorte, ir mano Gimtinėje – ir mano, Tavo , Jūsų, ne tik JO DRUSKININKUOSE.
Vilius Semeška yra TS-LKD Druskininkų skyriaus narys
