Kurtinantis ir aiškus perspėjimo garsas nuaidėjo, tačiau didelių pasikeitimų, matyt, ne daug kas ir tikėjosi. Net specialiųjų tarnybų žaibo iškrova žurnalistams dėl tekintojų neprilygsta tam, kas realiai vyksta mūsų Lietuvos periferijose. Patys šalies valdantieji, jau nebesuvokia, kas už ką atsako ar veikia valstybėje.
Vyriausybės vadovo išdėstyta pozicija, neretai turi vienos nakties galiojimo laiką. Tuomet Seimo dirigentu, muzikuojančio rusų kompozitorių kūrinius, tapo teisiamųjų suole sėdintysis, pirmu smuiku orkestrui leidžiantis griežti visiškai klausos neturinčiai konstitucinio hito dainininkei.
Tokia padėtis palanki bei pageidautina susiformavusioms regionų kunigaikštystėms. Respublikinė valdžia sėkmingai imituoja kovoją su neveiksnumu ir kuria mistines, kadencinių problemų sprendinių paieškai skirtas, darbo grupes. Tuo metu regionų ligos, kai kurios išgydomos tik operaciniu būdu, jiems aktualios tiek, kad būtų kuo daugiau projektų pateikiama, ES bendrijos paramos lėšų įsisavinama. Milijoniniai įsisavinimai vienokia ar kitokia forma, tikėtina, vėliau privalo pasiekti, be visų suinteresuotųjų, ir centrą.
Kai kuriose savivaldybėse tokia protesto, kovojančia su regioninę savivale, akcija apibūdinama patyčių retorika: „šunys loja, o karavanas eina“. Tie „šunys“ tai už nepaklusnumą ir kritiką savivaldybės vadovams neįtikę asmenys, nepapirkti/neužmaitinti biudžetiniais užsakymais ar postais. Karavanas, galima būtų suprasti, tai visagalis, nebaudžiamųjų kastos bilietą, mokesčių mokėtojų sąskaita, įsigijęs kunigaikštis su visa svita. Žongliruojantis teisės aktų koridoriuose, atsakomybę išskaidęs į kolektyvinę arba pavaldininę, veikiantis pagal principą „vsio zakonno“, netgi galimai apsišarvavęs kai kuriais regioninės, taip pat ir respublikinės teisėsaugos sugedusiais elementais, nevengiantis ambicijas tenkinti grandioziniais projektais, padalinantis paskolų naštą visiems mirtingiesiems.
Jų veikimo metodai labai primena ankstyvuosius sovietinius, represinius. Tokių savivaldybių valdantieji nepakantūs jokiai kritikai.
Jų veikimo metodai labai primena ankstyvuosius sovietinius, represinius. Tokių savivaldybių valdantieji nepakantūs jokiai kritikai. Bijodami prarasti savo galias, galbūt todėl, kad kiti atėję ne valdyti, o tarnauti, atskleis jų visus ne tik gerus darbelius, naudoja įvairias spaudimo, manytina, net persekiojimo priemones susidorojimui. Propagandai skiriami šimtai tūkstančių litų, retušuotos šypsenos spalvotai pristatomos rinkėjams „nemokamai‘ už jų pačių pinigus tiesiai į pašto dėžutes.
Rinkimams artėjant tos priemonės gali būti dar labiau nenuspėjamos, o naudojamos technologijos ypatingai tamsiai juodos spalvos. Gaila tik, kad drąsių žmonių, viešai reiškiančių savo nuomonę, norinčių ir galinčių veikti kunigaikštystėse, nėra daug, dauguma priklausomi. Pati priklausomybė pasireiškia arba šeimos narių darbu biudžetinėse įstaigose, arba biudžetiniais užsakymais turintiems verslą. Ir tai suprantama, kadangi reikia išmaitinti savo šeimas, o likti be pajamų – reiškia badauti bei prašyti socialinės išmaldos.
Nepasitenkinimas reiškiamas pašnibždomis mažose grupėse arba besąlygiškai susitaikoma su valdančiųjų karavano buldozerine eisena. Atsiranda, žinoma, net ir garbintojų, kurie, galbūt įtikėję karavano krypties teisingumu, prisitaikėliškai tikisi didesnio kąsnio. Tuo ir žaidžiama. Juk ne paslaptis, kad sėkmingai vystyti verslą be gerų santykių su savivaldybės aukščiausia vadovybe gali tik kai kurie didžiųjų bendrovių vadovai, kiti gi, lengvai suvirškinami taikant įvairius žlugdymo būdus, kas dabar, pavyzdžiui, regionuose vyksta su nepaklusnia valdžiai spauda.
Padėtis nepavydėtina, tačiau nieko nedaryti reiškia susitaikyti su tuo, kaip yra, arba emigruoti. Tie, kurie norėjo ir galėjo, būtent dėl to taip ir padarė. Galima likti tik stebėtojais, betgi gyvename demokratinėje ES bendrijoje, todėl privalome būti neabejingi, turime veikti, kad veiklos rezultatas būtų akivaizdus, o gyvenamoji aplinka karavaniškose savivaldybėje taptų demokratiška.
Galbūt kai kas ir nori, kad Lietuvoje klestėtų nuo turto bei galios apsvaigę kunigaikščiai, o iš rytų atvykstančius pramogautojus-kurortininkus aptarnautų nuolankūs vietiniai, paversti mankurtais. Kontroliuojamos kontrabandos srautai, giminių klanai, įvairios neviešos derybos, konkursai perkant milijoninės vertės paslaugas lyg koks vėžys paplitęs po atskirų savivaldybių kūną.
Galbūt kai kas ir nori, kad Lietuvoje klestėtų nuo turto bei galios apsvaigę kunigaikščiai, o iš rytų atvykstančius pramogautojus-kurortininkus aptarnautų nuolankūs vietiniai, paversti mankurtais.
Esame kaip niekad pažeidžiami, nes dauguma gyventojų uždaryti minimalių atlyginimų, socialinių išmokų ar paramos, išblaivinimo izoliatoriuje, yra lengvai paperkami: pradedant ledais ir baigiant sovietinės šmėklos viliojimais, referendumų forma.
Sąjūdžio šūkis „Baimė – tautos nelaimė“ , Bernardo Brazdžionio 1941 metų eilės, aktualios ir šiai dienai. Poeto šauksmas išeiti iš sutemų bei prieblandų, uždegti naują ugnį širdyse, vergams palikti vergo naktį klaikią privalo būti dar kartą išgirstas, suvienijantis kovai su nesąžiningais Lietuvos kenkėjais, griaunančiais krikščioniškąsias vertybes.
Vardan tos, nepriklausomai nuo partiškumo ar tikėjimo, tautybės ar materialės padėties, skirkime dėmesio regionams ir savivaldos kontrolei bent tiek, kad mūsų piliečiai neliktų kunigaikštijų vergais ar įrankiais, o įtakingi ir apsišarvavę kunigaikščiai pilnais lagaminais sostinėje durų kojomis visose, net teisėsaugos institucijose, neatidarinėtų.
Emigruoti, susitaikyti, veikti, neturi būti milijono vertas klausimas! Savivaldą reguliuojantys įstatymai turi būti nedelsiant taisomi, papildomi savivalės kontrolės saugikliais. Galbūt tuomet, matydami šviesą tunelio gale tėvai neskatins savo vaikų palikti Tėvynės, išleis tik mokytis, o ne dirbti kitų labui.
Vilius Semeška yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Druskininkų skyriaus narys
