Trijų pakopų pensijų sistema
Danijoje, kaip ir daugumoje kitų Šiaurės Europos regiono šalių, egzistuoja trijų pakopų pensijų sistema. I pakopa grindžiama einamosiomis įmokomis į socialinio draudimo fondą. Skirtingai nei Lietuvoje, ši pakopa, analogiška bazinei pensijai Lietuvoje, yra finansuojama iš valstybės biudžeto. Galima sakyti, kad neseniai nuskambėję pasiūlymai pertvarkyti „Sodrą“ ir bazinę pensiją finansuoti iš valstybės biudžeto, būtų tik nedidelis žingsnelis vienos geriausių pasaulyje laikomos pensijų sistemos link.
II pensijų pakopą Danijoje sudaro joje esantis valstybinis pensijų fondas ATP, į kurį surenkamos kiekvieno gyventojo tam tikro dydžio įmokos ir privatus pensijų fondas, kurio įmokų sistema grindžiama kolektyviniais susitarimais tarp darbdavių ir profesinių sąjungų. Pastarosios įmokos yra privalomos kiekvienam profesinės sąjungos nariui. Tuo tarpu III pensijų pakopoje veikia privatūs pensijų fondai, panašūs į veikiančius Lietuvoje.
Privalomas kaupimas – mažesnė pensijų našta biudžetui
Kaip jau buvo minėta, viena sudedamųjų II pensijų pakopos dalių – valstybinis pensijų fondas ATP. Jis sukurtas remiantis Švedijos, Didžiosios Britanijos, Suomijos ir Norvegijos patirtimi diegiant papildomas asmeninių pensijų sistemas 1960-1962 m. Svarbiausias tokio fondo tikslas buvo padidinti nacionalinį taupymo lygį. Privalomo kaupimo pensijai sistemą de facto galima traktuoti kaip neutralią mokesčių atžvilgiu, kadangi į ATP mokomos įmokos nėra laikomos mokesčiais ir neapskaitomos kaip biudžeto pajamos. Aišku, egzistuoja tam tikra tikimybė, kad privalomas taupymas sukels vadinamą savanoriško taupymo išstūmimo efektą, tačiau empirinės studijos parodė, kad galimas „išstūmimas“ nėra pilnai kompensuojamas. Kita vertus, įmokos į ATP sudaro tik apie 2 proc. atlyginimo įskaitant mokesčius.
Ne ką mažiau svarbi II pensijų pakopos dalis – darbo rinkos pensijos. Jos remiasi kolektyvinėmis sutartimis tarp darbdavių ir profesinių sąjungų, o šios pensijos išmokamos kiekvienam profesinės sąjungos nariui, priklausomai nuo jo profesijos. Šių pensijų įmokos, paremtos tam tikru dydžiu nuo atlyginimo, svyruoja tarp 8 ir 15 proc. visų atlyginimų iki mokesčių. Pirmosios darbo rinkos pensijos pradėtos mokėti praėjusio amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose valstybės tarnautojams, kai darbininkams jos pradėtos mokėti tik nuo dešimtojo dešimtmečio. Būtent todėl daugelis valstybės tarnautojų šiuo metu gali džiaugtis nemažomis pensijomis. Tačiau turės praeiti bent 40 metų, kol beveik visi darbininkai gaus pensijas, paremtas įmokomis viso darbo stažo laikotarpiu.
Sukaupta pensija kaip vidutinė alga
Danijoje veikia kelių rūšių pensijų fondai: valstybinis pensijų fondas ATP, privačių pensijų fondų bendrovių, kaip „Danica Pension“, valdomi pensijų fondai ir bankų, kaip „Danske Bank“, valdomi pensijų fondai. Taip pat egzistuoja specialūs pensijų fondai, išskiriami pagal investuotojų išsilavinimo lygį ar profesiją: architektų, medicinos seselių ir kiti. Kaip ir Lietuvoje, Danijoje veikiantys pensijų fondai skiriasi vienas nuo kito pagal fonduose taikomus mokesčius, IT sprendimų lankstumą, investavimo galimybes ir aptarnavimo bei kitų paslaugų lygį. Taip pat nepamirštami ir skirtumai tarp individualizmo lygių.
Vertinant „Danica Pension“ pensijų fondo rezultatus, pastebima, kad nuo 2010 m. iki 2012 m. fondo turtas kasmet augo atitinkamai 5,2 proc. 2011 m. ir 6,9 proc. 2012 m., lyginant su ankstesniais metais ir nuo 38,6 mlrd. eurų 2010 m. išaugo iki 43,4 mlrd. eurų 2012 m. Šiek tiek neigiamo atspalvio geriems rezultatams suteikia fondo dalyvių skaičiaus sumažėjimas – 2010 m. fonde pensijai kaupė 626 tūkst. dirbančių danų, tačiau 2011 m. jų sumažėjo 0,8 proc. iki 621 tūkst., o 2012 m. užfiksuotas 3,1 proc. sumažėjimas iki 602 tūkst. dalyvių. Nepaisant to, vieno dalyvio vidutiniškai sukauptas turtas kasmet augo – 2010 m. vienas dirbantysis buvo sukaupęs 60490 eurų, kai 2011 m. turtas išaugo 2,4 proc. iki 61960 eurų, o 2012 m. augimas siekė taip pat 2,4 proc. iki 63440 eurų.
Asmeninis vaidmuo – svarbiausia
Vienas didžiausių Danijos pensijų sistemos privalumų – jos universalumas, pasireiškiantis tuo, kad didžioji dalis Danijos dirbančiųjų dalyvauja sistemoje ir moka vadinamąsias socialines įmokas – tiek į valstybinį, tiek ir į privačius pensijų fondus. Danijos darbo rinka jau eilę metų pasižymi stabiliu ir neaukštu nedarbo lygiu, todėl pensijų įmokų surinkimas nėra problema. Todėl Danija per ilgus reformos metus sugebėjo įgyvendinti beveik universalią socialinio teisingumo sistemą, į kurią įtraukti kone visi šalies dirbantieji. Danijos pavyzdys rodo, kad norint pasiekti pensijų sistemos tvarumą, spartėjančios senatvės problema turi būti sprendžiama ir iš darbo rinkos pusės, užtikrinant aukštą užimtumo lygį.
Tačiau pastebimas vienas gana akivaizdus šios pensijų sistemos trūkumas – tai pakankamai sudėtinga teisinė sistema, kuri iš pirmo žvilgsnio yra per sudėtinga suprasti paprastiems, finansais nesidomintiems žmonėms. Tačiau, nepaisant kylančių sunkumų, žmonės suvokia asmeninio vaidmens svarbą savarankiškai kaupiant savo pensijai.
Lietuviai nesiskiria nuo danų
Ryškių skirtumų tarp būsimų pensininkų Danijoje ir Lietuvoje beveik nėra. Nemažai danų yra susirūpinę savo būsima pensija, tačiau tik nedaugelis nusprendžia jai ruoštis iš anksto. Taip pat vyresnio amžiaus dirbantieji linkę vis didesnę pajamų dalį atidėti būsimai pensijai, kai tuo tarpu jaunesni danai savo pensijai skiria tik nedidelę darbdavio priskirtą ar kitaip suderėtą gaunamų pajamų dalį.
Tačiau Danijos vyrai, lyginant su Lietuvoje gyvenančiais, linkę labiau rūpintis savo būsima pensija – „Danske Bank“ duomenimis, 60 proc. pensijų fonduose kaupiančiųjų pensiją sudaro vyrai, kai Lietuvoje pensijų fondų dalyvių vyrų skaičius siekia 46 proc. Kita vertus, tik 40 proc. kaupiančiųjų pensijų fonduose Danijoje sudaro moterys, kai Lietuvoje jų dalis siekia 54 proc.
