Garsiai praūžusi mokesčių reforma greičiausiai nepririnks daug papildomų pajamų į biudžetą, nes nauji mokesčiai palies tik nedidelę dalį Lietuvos gyventojų. Tiesa, kalbama apie gyventojų pajamų mokesčių (GPM) lengvatų naikinimą investicijoms, konkrečiai – pagal gyvybės draudimo, savanoriškojo (trečios pakopos) pensijų kaupimo sutartis. Vėlgi, jei bus priimtas „humaniškas“ tokios reformos variantas ir priimtas sprendimas galiotų tik naujoms sutartims, vargu, ar nauda iš to būtų didelė. Koks tikėtinas efektas – gyventojai tiesiog nustotų investuoti į šias sritis. Šioje situacijoje tinka buvusio JAV iždo sekretoriaus ir filantropo William Edward Simon frazė – „tauta turėtų turėti tokią mokesčių sistemą, kuri atrodytų kaip sukurta konkrečiam tikslui pasiekti“. Deja, tai, kas šiuo metu darosi su Lietuvos mokesčių sistema, vargiai galima suvokti kaip kryptingą tikslo siekimą. Peržvelgus pastarųjų pokyčių autorių argumentus atrodo, kad trūksta kažkokios loginės dalies. Tai, kas yra daroma – nelems esminių bėdų, t.y. pajamos reikšmingai nepadidės, o ir didesnė socialinė teisybė neatsiras.
Prognozės – dalykas nedėkingas, taigi vilčių, kad sparčiau atsigaunanti euro zona padės ir eksportui, ir vidaus paklausai – yra, bet toks mąstymas visai nubraukia bet kokio rezervo suformavimo galimybes.
Tarkime, GPM lengvatos argumentas – jomis naudojasi didesnes pajamas gaunantys žmonės. Neturtingieji nesidraudžia nei gyvybės, nei pensijų draudimu, ir aišku kodėl – neturi iš ko. Tačiau pažvelkime į kitą šios situacijos pusę – į „Sodros“ modelį. Šioje srityje didelis progresyvumas – lubos įmokoms galioja tik kelioms profesinėms grupėms išrinktųjų, o tuo tarpu išmokos – visiems. Taigi, rodos, būtų šiek tiek teisingiau taikant GPM lengvatą sumažinti šį neigiamą efektą. Galbūt svarstant apie visą mokesčių kaip sistemos, o ne atskirų jos fragmentų, pertvarką, tokios lengvatos naikinimas ir turėtų prasmę, kai visiems būtų įvestos „Sodros“ lubos. Visgi, greičiausiai, prie šio klausimo taip pat bus sugrįžta svarstant „Sodros“ biudžetą. Nesinori būti prastu pranašu, bet tikėtina, kad viena fragmento detalė į šviesą bus ištraukta – panaikinta lengvata, o dėl didesnės paveikslo dalies sprendimas ir vėl bus nustumtas į šalį. Argumentų tam – daugybė: ir skylė biudžete (nors tie patys garsios mokesčių grupės ekspertai buvo pateikę ne vieną siūlymą kaip skylę mažinti), ir papildomi valstybės įsipareigojimai, atsiradę dėl Konstitucinio teismo sprendimo (biurokratiniam elitui algos greičiausiai bus atstatytos, nors šioje vietoje buvo galima pasielgti ir lanksčiau).
Būtų galima pasiremti makro ekonomistų prognozėmis ir tikėtis, kad daugiau pajamų į biudžetą suneš spartėjantis ekonomikos augimas. Prognozės – dalykas nedėkingas, taigi vilčių, kad sparčiau atsigaunanti euro zona padės ir eksportui, ir vidaus paklausai – yra, bet toks mąstymas visai nubraukia bet kokio rezervo suformavimo galimybes. Skeptikas pasakytų „na, ir kam to reikia“? Svarbu bent jau neviršyti 3 proc. deficito ribos, kuri svarbi ne tik Briuseliui, bet ir investuotojams. Tačiau vilčių sulaukti kokių nors esminių pasikeitimų – nėra labai daug. Greičiausiai ir vėl matysime įtemptas pastangas subalansuoti pajamas ir išlaidas „atsiradus papildomiems įsipareigojimams“, o reformos ir vėl nukeliaus į ateitį.
Komentarą parengė Violeta Klyvienė, „Danske Bank“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims.
