Esmingo pagrindo nuogąstauti dėl miškų kirtimų nematau: miškų plotai didėja, medienos išteklių naudojimas ženkliai mažesnis už miškų prieaugį ir net pernelyg „tausojantis“. Brandžių ir perbrendusių medynų kiekis didėja. Dėl perbrendusių medynų prastėja medienos kokybė, mažėja miškų produktyvumas – tai tikrai aktuali problema, tačiau visuomenės nuogąstavimų dėl to negirdžiu.
Viešojoje erdvėje pasigirsta sunkiai suprantamų Seimo narių pasiūlymų, pavyzdžiui, nelaikyti kirtaviečių miškais. Visiškai neaišku, ką bandoma tuo pasiekti: kirtaviečių kiekis yra nedidelis ir viešai žinomas. Dabar jis siekia apie 50 tūkst. hektarų – tai per paskutinius trejus metus iškirsti plotai, kurie nuolat keičiasi – tampa jaunuolynais, dėl kirtimų atsiranda kiti. Kam reikalingas miško keitimas į kažką kita, po to – atgal į mišką? Atsirastų teisinė painiava ir sąlygos piktnaudžiauti (pavyzdžiui, neatkurti miško iškirstuose plotuose).
Būta ir tokių, kurie teigė, kad mums reikia sengirių, turėti savo Belovežo girią. Tačiau sengirės sąvoka visada diskutuotina – ar tai tiesiog didelio amžiaus miškas, ar bent sąlyginai natūraliai besivystantis miškas? Antruoju atveju, jis nebūtinai senas. Nepriklausomai nuo sąvokos interpretavimo, tokie miškai reikalingi – ir kaip natūralaus miško pavyzdžiai, ir aplinkosauginiams tikslams. Jų jau yra. Ir ateityje jų bus dar daugiau – kai pasens didesnė dalis rezervatų ar II miškų grupės medynų.
Tačiau sengirės sąvoka visada diskutuotina – ar tai tiesiog didelio amžiaus miškas, ar bent sąlyginai natūraliai besivystantis miškas?
Labai abejoju, ar reikalingi nauji didelio ploto rezervatai. Daug svarbesnis aplinkosauginių priemonių taikymas visuose miškuose – ūkinių ir aplinkosauginių funkcijų derinimas. Rezervatuose juk saugoma tik tai, kas juose yra ar gali „tilpti“, jų poveikis bendrai aplinkosauginei būklei praktiškai lygus jų ir kitų miškų ploto santykiui.
Neracionalus ribojimų kelias
Nors ir dalyvavau darbo grupės, rengusios naujus Aplinkos ministerijos miškų kirtimo ribojimus, veikloje, rezultatais tikrai nesidžiaugiu. Pradiniu darbo grupės uždaviniu buvo didinti neplynųjų kirtimų dalį, tačiau patys siūlymai labiau skirti riboti miškų medienos išteklius, o ne keisti pagrindinius miško kirtimų būdus.
Kiekvienas iš pagrindinių miško kirtimų būdų – plynieji, atrankiniai ar atvejiniai – turi tiek privalumų, tiek trūkumų – tai vadovėlinės, miškininkams gerai žinomos tiesos.
Atrankiniai kirtimai leidžia išvengti radikalių miško aplinkos pokyčių, tačiau dažniausiai yra kiek brangesni, jų vykdymui reikia aukštos specialistų kvalifikacijos. Plynieji kirtimai ryškiai pakeičia mišką – vietoje buvusio brandaus, atsiranda jaunas miškas, vienus augalus ir gyvūnus pakeičia kiti. Panašūs procesai gali vykti ir dėl natūralaus miškų vystymosi – dėl vėjo, kenkėjų, ligų poveikio. Jie yra pigesni, paprastesni, leidžia panaudoti medžių genetikos-selekcijos pasiekimus miškų produktyvumui ir kokybei gerinti.
Dažnai teks vykdyti atvejinius ar atrankinius kirtimus tada, kai akivaizdžiai labiau tinka plynieji, pavyzdžiui, siekiant minkštųjų lapuočių medynų atkūrimo.
Atvejiniai kirtimai yra tarsi tarpiniai tarp abiejų pagrindinių kirtimų būdų. Tiek atrankiniai, tiek ir atvejiniai miško kirtimai labiau skirti šviesai nereiklių (unksminių) medžių rūšių medynų atkūrimui ir formavimui. Tokiu atveju turėtų didėti eglynų, taip pat pas mus retų klevynų, liepynų dalis ir mažėti šviesai reiklių medžių rūšių medynų – pušynų, beržynų, drebulynų – dalis. Jei priimsime supaprastintus sprendimus ir atvejiniais kirtimais sieksime iš esmės plynųjų kirtimų tikslų, tokių pokyčių gali ir nebūti.
Pasirinktas ribojimų būdas nėra geras. Pagrindinių miško kirtimų metodų parinkimą lemia daug veiksnių, todėl bandymai vadovautis tik pora formalių požymių gerų rezultatų neduos. Dažnai teks vykdyti atvejinius ar atrankinius kirtimus tada, kai akivaizdžiai labiau tinka plynieji, pavyzdžiui, siekiant minkštųjų lapuočių medynų atkūrimo.
Dėl to iškyla neplynųjų miško kirtimų kompromitavimo pavojus. Juk praeityje neprotingas, šabloniškas atrankinių kirtimų vykdymas daugelyje šalių nepagrįstai sukompromitavo šį kirtimų būdą, paskatino dažniau kirsti plynai. Siūliau problemą spręsti keliant miškininkų kvalifikaciją, mažinant perteklinį neplynųjų pagrindinių kirtimų vykdymo reglamentavimą, kuriant neplynųjų kirtimų skatinimo sistemą. Deja, tokie siūlymai darbo grupės daugumos visai nesudomino.
Virgilijus Mikšys yra Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Miškų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas.
