O kaip su monopoliniu komunaliniu ūkiu: šildymu,vendeniu, elektra, dujomis ir pan., kur nėra konkurencijos ir vartotojas neturi pasirinkimo, iš ko pirkti paslaugą? Ar tokio ūkio vadelių perleidimas pelno besivaikančiam verslui atneša daugiau naudos ar žalos? Kviečiu detaliau panagrinėti Lietuvos patirtį.
2000-2003 m. siekdamos modernizuoti pasenusį šilumos ūkį 14 savivaldybių, valdymą perduoda privatiems šilumos tiekėjams, sudarydamos su jais šilumos ūkio nuomos sutartis. Visgi prabėgus 15 metų palyginus šilumos tiekimo įmonių efektyvumo rodiklius eilėje miestų, kur šilumos ūkis yra išnuomotas privačiam sektoriui, išryškėja viena bendra tendencija – didelė dalis privataus verslo valdomų šilumos ūkių patiria bent penktadaliu didesnes sąnaudas, nei kiti panašaus dydžio šilumos ūkiai. Kyla logiškas klausimas – ar tokios veiklos sąnaudos ir veliau augančios kainos yra pagrįstos?
Akivaizdu, kad verslo tikslas nėra maža paslaugų kaina vartotojui. Greičiau atvirkščiai – didesnė kaina padeda uždirbti daugiau pelno. Šioje vietoje valstybė turėtų kontroliuoti monopolijas aktyviau dalyvaudama paslaugų kainų nustatymo procese, tačiau tiek Lietuvos tiek Didžiosios Britanijos patirtis rodo, kad tą padaryti ne taip paprasta.
Bene liūdniausiai šiame kontekste pagarsėjo Vilniaus šilumos ūkio draugystė su Prancūzijos koncernu. Skelbiama, kad bendrovė pirko biokurą didesne nei rinkos kaina, į šilumos kainą buvo traukiamos su šilumos ūkiu nesusijusios sąnaudos: kelionės po egzotines šalis, golfo pamokos ir pan. Per 15 metų į Vilniaus šilumos ūkį verslininkai investavo vos 14 mln. eurų nuosavų lėšų, bet dividendais išsimokėjo net 121 mln. eurų. Skaičiuojama, kad vilniečiai už šildymą Prancūzijos koncerno valdytai „Vilniaus energijai“ galimai permokėjo apie 100 mln. eurų.
Laimei, 2017 m. Vilniaus Energija iš Prancūzijos koncerno grįžo į vilniečių rankas. Iki šios dienos pasibaigė arba buvo nutrauktos dar 4 šilumos ūkio nuomos sutartys su privačiais nuomininkais. Tarp kitko, 7 iš 9 šilumos ūkius, kurie vis dar nuomojami, valdo tas pats Prancūzijos koncernas kaip ir Vilniuje.
O kokia užsienio praktika? Štai Didžiojoji Britanija, kuri ilgą laiką buvo laikoma komunalinio ūkio privatizavimo čempione, taip pat susidūrė privatizuoto komunalinio ūkio paslaugų brangimu. Maža to, visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad beveik 80 proc. gyventojų dėl aukštų paslaugų kainų pritartų komunalinio ūkio nacionalizavimui. Britus ypač piktina, kad kylant kainoms, privačios monopolijos skaičiuoja pelnus.
Kodėl tiek Lietuvoje, tiek išsivysčiusioje Didžiojoje Britanijoje į komunalinio ūkio monopolijas atėjus privačiam sektoriui gyventojai permoka už paslaugas? Atsakymo toli ieškoti nereikia – jis išplaukia iš atsakomybės ir nepakankamo kontrolės mechanizmo. Valstybinės monopolijos atskaitingos valstybei, kai tuo tarpu privačios monopolijos – savo akcininkams, kurių pagrindinis tikslas pelninga veikla. Akivaizdu, kad verslo tikslas nėra maža paslaugų kaina vartotojui. Greičiau atvirkščiai – didesnė kaina padeda uždirbti daugiau pelno. Šioje vietoje valstybė turėtų kontroliuoti monopolijas aktyviau dalyvaudama paslaugų kainų nustatymo procese, tačiau tiek Lietuvos tiek Didžiosios Britanijos patirtis rodo, kad tą padaryti ne taip paprasta.
Esu įsitikinęs, kad į valstybės rankas grįžusioms monopolijoms turėtų būti keliami trys svarbiausi tikslai. Pirmas – sąnaudų ir paslaugų kainų mažinimas. Antras – paslaugų kokybės gerinimas. Trečias – efektyvus infrastruktūros naudojimas, kai įmonė pasveria investicijas, jų grąža, reikalingumą ir naštą galutiniam vartotojui. Pelningumo siekis tokiu atveju turėtų būti minimalus, nes tokios bendrovės yra didelės monopolinės struktūros. Jos pelną ne uždirba, o jį gauna.
Rašydamas šį komentarą, jokiu būdu nepasisakau prieš privatųjį verslą komunaliniame sektoriuje. Tiesiog manau, kad tam tikra dalis šalies energetikos infrastruktūros turėtų būti privatizuota ar išnuomota tik tada, kai valstybė bus pasirengusi šį procesą vykdyti ir kontroliuoti skaidriai, per stiprias ir kvalifikuotas institucijas, galinčias pasitelkti pripažintus ir nepriklausomus verslo konsultantus ir teisininkus.
Virgilijus Poderys yra Seimo narys, Energetikos komisijos pirmininkas.
