Nepasisant to, kad VAE projektas, turėjo tapti vienu iš mūsų valstybės energetinės nepriklausomybės garantu, deja, tapo partiniu rietenų objektu ir supriešino Lietuvos piliečius. Anuomet VAE klausimu buvo diskutuojama pakankamai stichiškai – dažnai diskusijose vyravo ne logika ir argumentai, bet niekur nevedančios emocijos. Žmonės, kurie pasisakė prieš VAE ar bent jau abejojo jos nauda, dažnu atveju oponentų buvo gretinami su Rusijos rėmėjais. Ir priešingai, VAE entuziastai buvo kaltinami nesaugios branduolinės energetikos propagavimu, o jai palankios partijos – brangaus projekto lobizmu.
Nerandant konsensuso dėl VAE statybų, anuomet politikai nusprendė pasitarti su tauta. Bet žmonės 2012 m. vykusiame patariamajame referendume nepritarė VAE projektui. Tad šiandien prabėgus pakankamai laiko ir atslūgus emocijoms bei vadovaujantis šaltu protu galime įvertinti, kiek teisingas buvo tautos sprendimas.
Krintant regiono elektros kainoms mažėjo projekto patrauklumas
Apskritai atominės elektrinės statybos tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva – įvertinant projekto mastus, kaštus ir sudėtingumą, atrodytų mažai tikėtinas, tačiau Ignalinos AE sukaupto potencialo bei Latvijos ir Estijos vyriausybių įsitraukimo į projektą dėka, tokia galimybė prieš gerą dešimtmetį atrodė tikėtina.
Anuomet, pradėjus svarstyti VAE galimybes, atrodė, kad tai bus komerciškai sėkmingas projektas. Tokį įsitikinimą lėmė kur kas aukštesnės nei šiandien elektros kainos rinkoje. Buvo skaičiuojama, kad VAE gaminamos elektros kaina atitiks tuometines rinkos kainas, o pasaulinės elektros kainos laikui bėgant kils. Buvo tikima, kad regionas bus aprūpinama pigia elektra, o jos perteklius – eksportuojamas.
Visgi atominės energetikos projektų įgyvendinimas trunka ne vienerius metus, todėl sprendimai turi būti daromi įvertinant 10–20 metų ateities perspektyvas, o ne vien tik tos dienos situaciją. Kai 2014–2016 m. Baltijos šalys savo elektros tinklus sujungė su Suomija ir Švedija, į regioną plūstelėjo pigi skandinaviška elektra. Deja VAE statyboms palanki ilgalaikė elektros kainų kilimo prognozė neišsipildė – elektros kaina rinkoje sumažėjo beveik perpus.
Po Fukušimos katastrofos AE projektai brango
2011 m. Fukušimos avarija pasauliui dar kartą priminė, kad įvykus nelaimei atominėje elektrinėje padariniai būna katastrofiški ir globalūs. Po šios nelaimės išsivysčiusių šalių vyriausybės, norėdamos užkirsti kelią galimoms katastrofoms, kelia vis didesnius saugumo reikalavimus naujoms ir esamoms atominėms. Savo ruožtu bankai skeptiškai vertina tokių projektų finansavimo galimybes ir reikalauja valstybinių garantijų, o draudimo kompanijos atsisako drausti nuo nelaimingų atsitikimų. Tai smarkiai brangina AE statybas.
Išsivysčiusių šalių praktika rodo, kad AE projektai savo pirminius biudžetus gali viršyti kelis kartus. Pavyzdžiui, šiuo metu Suomijoje ir Prancūzijoje vyksta AE statybos. Nors projektai vystomi atitinkamai 6 ir 10 metų, jie dar neįgyvendinti, o biudžetai jau dabar viršyti 3 kartus. Tuo metu tokioje turtingoje šalyje kaip JAV šiuo metu buvo vystomi vos 2 AE projektai. Vienas jų dėl nuolatinio brangimo buvo sustabdytas, kitas vystomas tik todėl, kad buvo sulaukta valstybės subsidijų.
Anuomet VAE projektas susidūrė su keliomis globaliomis atominei energetikai nepalankiomis tendencijomis: viena vertus elektros kainos regione mažėjo, antra vertus augant saugumo reikalavimams brango atominės energetikos projektai.
Nors buvo skaičiuojama, kad VAE projekto statybos kainuos apie 5 mlrd. Eur, tačiau dabar žiūrint į pasaulines AE statybų brangimo tendencijas panašu, kad projektas būtų smarkiai brangęs ir jo našta valstybei didėjusi. Palyginimui galima priminti, kad 2018 m Lietuvos. biudžetas siekia 9 mlrd. Eur.
Brangstant naujų atominių elektrinių statyboms, brangsta ir joje gaminama elektros energija. Štai Jungtinėje Karalystėje statomoje šiuolaikinėje Hinkley Point C AE pagal valstybės garantuojamą supirkimo kainą elektra kainuos apie 105 Eur/MWh. Palyginimui šiuo metu vidutinė elektros kaina Baltijos regione yra beveik 3 kartus mažesnė ir siekia apie 35 Eur/MWh.
Tai reikštų, kad VAE, jei ji būtų pastatyta, gaminamos elektros kaina smarkiai viršytų rinkos vidurkį. VAE, norėdama išsilaikyti žemų elektros kainų eroje, turėtų būti papildomai subsidijuojama valstybės, kas sudarytų apie 300 mln. Eur per metus iš mokesčių mokėtojų kišenės. Palyginimui – 2012 m., kuomet vyko referendumas dėl VAE, Lietuvos Krašto apsaugos metinis biudžetas siekė 255 mln. Eur. Sutikite – milžiniška suma, kurią galėtume tiesiogiai sustiprinti Lietuvos saugumą.
Šioje vietoje svarbu paminėti ir tai, kad ES neremia atominės energetikos plėtros. Greičiau priešingai – bendrijoje finansiškai skatinami saugūs atsinaujinančios energetikos projektai. Todėl Lietuva negalėjo pretenduoti nei į ES paramą statant atominę, nei tikėtis palaikomųjų subsidijų vėliau.
Kitas svarbus klausimas – ar valstybė turi teisę prisiimti įsipareigojimus avarijos atominėje elektrinėje atveju, žinant, kad atsitikus tokiai nelaimei jos pasekmės gali peržengti kelių valstybių sienas ir sugriauti tūkstančius gyvenimų. Skaičiuojama, kad įvykus Fukušimos nelaimei žuvo per 16 tūkst. žmonių, daugiau kaip 300 tūkst. gyventojų turėjo palikti namus. O avarijos padarinių šalinimas ir kompensacijos viršijo 75 mlrd. Eur.
Apskritai didžioji dalis dabar veikiančių atominių elektrinių Vakarų pasaulyje per ateinančius dešimtmečius pasieks savo gyvavimo ciklo pabaigą. Koks bus jų likimas? Daugelis išsivysčiusių šalių, kaip Vokietija, Šveicarija, Belgija, Ispanija, Pietų Korėja apsisprendė visiškai atsisakyti AE kaip pavojingos ir brangios. Tuo metu JAV, Japonija, Prancūzija vis dar svarsto.
Sudėtinga sinchronizacija su kontinentine Europa
Kaip žinia, Lietuvos elektros energetikos sistema kol kas yra rusiško BRELL (Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos) žiedo dalis ir didžiąja dalimi valdoma iš Rusijos dispečerinių. Šia korta Rusija neabejotinai gali pasinaudoti kaip politinio ir ekonominio šantažo priemone. Todėl Lietuva iki 2025 m. siekia atsijungti nuo rusiškos sistemos ir susijungti su kontinentinės Europos tinklais (KET). Tai vienas iš Lietuvos energetinės nepriklausomybės prioritetų.
Tačiau dėl techninių subtilybių turint savo atominę elektrinę sinchronizacija su KET būtų apsunkinta. Paprastai atominės elektrinės laikas nuo laiko suveikus apsaugos sistemoms atsijungia. Tada svarbu turėti kuo ją greitai pakeisti, t.y. būtina turėti pakankamai kitų generatorių arba vadinamųjų pirminių rezervų galios netekimui kompensuoti. Išsijungus galingam VAE reaktoriui Baltijos šalys sunkiai būtų pajėgusios užtikrinti momentinį rezervą. Tai reiškia, kad VAE rezervavimui būtų tekę ieškoti papildomų inžinerinių sprendimų, o tai būtų pareikalavę dar daugiau pinigų.
---
Tautos balsas – Dievo balsas, sakė romėnų filosofas Senka. Panašu, kad VAE referendumo kontekste ši citata yra taikli. Tautos sprendimas buvo toliaregiškas. Šiandien jau akivaizdu, kad atominės energetikos pramonė išgyvena ne pačius geriausius laikus: nuolat auga jai keliami saugumo reikalavimai, brangsta statybos ir gaminama elektra, kuri žemų elektros kainų eroje tapo visiškai nekonkurencinga. Nors tada, kai vyko referendumas, šios tendencijos dar nebuvo akivaizdžios.
Kitas klausimas, kurio sąmoningai vengiau šiame tekste – ar sprendimas statyti VAE galėjo sustabdyti arba koreguoti nesaugaus Astravo monstro statybas Vilniaus pašonėje? Bet tai jau kito straipsnio tema.
Virgilijus Poderys yra Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos narys, Energetikos komisijos pirmininkas.
