Bėgant metams ir šiems urėdijų darbuotojams pasitraukiant būstuose, suprantama, lieka gyventi jų našlės, vaikai, kiti šeimos nariai. Iki šiol visa tai buvo vertinama „žmogiškai“ ir supratingai – žmonės mokėjo nuomos mokestį, tvarkė aplinką, dažnai net patys remontuodavo pastatus. Juk šalia miškas ir miškininkystė – dažnai kiemuose saugiai paliekama technika, įranga, o dažnai tokie gyventojai praktiškai ir sergėjo miškus nuo medienos vagysčių.
Tokių „miško gyventojų“ Lietuvoje skaičiuojama vos keli šimtai. Didesnė jų dalis senyvo amžiaus, neretai pasiligoję ar net neįgalūs. Turto aukcionai šaltakraujiškai juos išmestų į gatvę – kartu su pranešimu apie nepratęsiamą nuomos sutartį. Tai rimta socialinė problema. Šie gyventojai neturi sankaupų nuosavam būstui ir nėra kalti, kad jiems dalinti pažadai, jog minėtuose būstuose jie galės gyventi, ar net juos privatizuoti, yra likę tik pažadais.
Ne laikas ieškoti kaltų ar kaltinti urėdijų vadovus, ankstesnius politikus ar pačius gyventojus. Metas ieškoti sprendimų – tai yra mūsų, planuojančių ir socialiai atsakingų politikų, pareiga.
Vyriausybė siūlo, kad šiuos pastatus kaip socialinius būstus perimtų savivaldybės. Deja, dėl didelio nusidėvėjimo (kai kuriais atvejais net iki 70 proc.) tai per didelė finansinė našta – pastatams reikėtų išsamaus remonto, todėl savivaldybės jų kratosi, vengia socialinės atsakomybės naštos.
Dalis institucijų siūlo cinišką finansinį sprendimą – tokius būstus parduoti, gauti kuo didesnę finansinę naudą valstybės biudžetui. Neva taip būstai būtų „išvalyti“ nuo juose gyvenančių asmenų, nevertinant jų tikros socialinės padėties.
Šiandien Seimas parodė socialinį sąmoningumą ir palaikė kompromisinį sprendimą, jog buvusių tarnybinių būstų gyventojams juos galės įsigyti už pradinę aukciono kainą – tai labai atsakingas požiūris, kuris užtikrins, kad urėdijoms nebeteks rūpintis joms nebūdinga nekilnojamojo turto valdymo veikla, o gyventojams sudarys sąlygas užbaigti ilgus metus besitęsiantį teisinį neapibrėžtumą. Toks sprendimas leidžia ne tik skaičiuoti finansinę naudą, bet ir vertina moralinius klausimo aspektus. Atsakingai nusprendėme, kad ilgus metus sąžiningai miškų, krašto apsaugos ar kituose sektoriuose tarnavę mūsų valstybei žmonės (dažnai dėl valstybės aukoję savo sveikatą ar net gyvybes) dėl formalaus abejingumo nebus išmesti į gatvę.
Virginija Vingrienė yra Seimo LVŽS frakcijos narė.
