Turbūt retas ginčytųsi, kad Lietuvos žmonėms narystė Europos Sąjungoje visų pirma asocijuojasi su ekonomine gerove. Kitados buvo populiaru pardavinėti Europos Sąjungą Lietuvos žmonėms kaip pažadą, kad “gyvensime kaip švedai”, kad turėsime europietišką socialinę gerovę ir saugumą.
Laikas parodė, kad tai buvo tiesa, tačiau tik iš dalies. Šiandien gyvename ilgiau, nes vidutinė gyvenimo trukmė pailgėjo daugiau nei trejais metais. Gyvename ne tik ilgiau, bet ir geriau – lietuvių perkamoji galia išaugo mažiausiai dvigubai. Daugiau ir geriau dirbame – beveik trys ketvirtadaliai darbingų Lietuvos žmonių turi darbus, o mūsų darbo našumas, panašiai kaip ir realus atlygis, taip pat išaugo bent dvigubai.
Net migracijos tendencijos keičiasi – šiandien dauguma atvykstančių į Lietuvą yra kadaise emigravę mūsų tėvynainiai. Ir jų grįžta daugiau, nei išvyksta, nors prieš 20 metų – išvykdavo net 7 kartus daugiau, nei atvykdavo.
Nors kaip švedai dar toli gražu negyvename, galima sakyti, kad judame link to. Per 20 metų būtume galėję dar labiau priartėti, jei ne endeminė nelygybė Lietuvoje pagal kurią nuolatos velkamės Europos Sąjungos dugne. Todėl džiaugdamiesi Lietuvos narystės dvidešimtmečiu, turėtume sąžiningai sau taip pat pripažinti, kad namų darbus padarėme ne visur.
Tačiau Europos Sąjungos tapatinimas su fondais, dalinančiais pinigus žmonių gerovei, savyje talpina dar vieną, galbūt ne visai patogią tiesą Lietuvai. Ypatingai prasidėjus karui Ukrainoje, dažnai girdėjome, kad vakarų valstybės yra patogiai užmigusios ant savo komforto, praradusios dantis, nematančios grėsmių, nesuvokiančios pavojų. Tai yra tiesa, tačiau tiesa yra ir tai, kad patys nebuvome tam pasirengę.
Du metai po karo pradžios vis dar nesusitariame, kaip finansuosime gynybą, vyriausybėje keičiasi krašto apsaugos ministras paskutiniais jos egzistavimo mėnesiais premjerei atvirai pripažįstant, kad jos netenkina jos pačios vyriausybės darbo greičiai - prabėgus beveik visai kadencijai. Žmonės negauna pranešimų į telefonus testuojant mūsų ekstremalių situacijų sistemas, turime slėptuvių vos pusei Lietuvos, daugelis negali suprasti, kodėl tokiomis aplinkybėmis statome stadionus.
Pažiūrėjus į faktus pasidaro akivaizdu - mūsų kritika dažnai stovi ant molinių kojų. Kodėl susiklostė tokia situacija? Kaip mes čia atsidūrėme? Turiu tam tik vieną atsakymą – nepaisant atsargaus požiūrio į rusiją, mes taip pat gyvenome tikėdami, kad augimas ir ramybė tęsis amžinai.
Ši refleksija Lietuvai yra būtina ir tam, kad galėtume turėti politiką, kuri atliepia ne tik Lietuvos žmonių norus ir lūkesčius, tačiau ir europinės politikos realijas. Kai kurie Lietuvos valstybės atstovai vis dar jaučiasi labai patogiai važinėdami po Europą ir tiesiog reikšdami nepasitenkinimą – per mažai to, per mažai ano. Tai brėžia nelabai sąžiningą santykį tarp Lietuvos ir Europos Sąjungos – Europos Sąjunga nėra kostiumuotų ponų susirinkimas, kuris pildo mūsų norus. Tikroji europinė politika yra nuolatinis politinių aljansų statymas.
Sprendimai toli gražu ne visada yra priimami Briuselyje, labai dažnai Briuselyje jie tik patvirtinami. Kaip brandi Europos Sąjungos valstybė, sulaukę 20 metų, turėtume suprasti, kad ir mes prisiimami atsakomybę už visus bendrus sprendimus. Vaikas gali iš tėvų tiesiog prašyti malonės, tačiau su branda ateina ir pareiga prisiimti bendrų problemų naštą.
Tai ne tik atsakomybės, tačiau ir garbės reikalas. Neturėtų taip būti, kad atsivertęs populiariausią europinės politikos portalą, kiekvienas europietis gali perskaityti – Lietuvos delegacija Europos Parlamente yra pati pasyviausia. Neturėtų populiariausios Lietuvos partijos pirmininkė iš saugių Briuselio paslėpsnių Lietuvai kalbėti apie viską, išskyrus europinę politiką.
Lygiai taip pat bet kuriam Lietuvos valstybės atstovui, kad ir kurioje institucijoje jis dirba, turėtų būti savaime suprantama – Lietuva turi dirbti dėl sprendimų, ne vien atliepti mūsų piliečių nepasitenkinimą. Jei norimi neįmanomi – tai dėl geriausių iš įmanomų. Jei gerų nėra – tai dėl mažiausiai blogų.
Ir kiekvienam Europos Sąjungos politikui, nesvarbu, ar jis dirba Lietuvos seime, vyriausybėje ar Europos Parlamente, Komisijoje savaime suprantama turėtų būti, kad jei nori, jog girdėtų Tavo skaudulius – pirma privalai parodyti, kad supranti bendrus Europos iššūkius. Tai ypatingai svarbu dabar, kai Europos Sąjunga išgyvena dar vieną istorinį etapą - tokį, kokiame per 70 metų yra buvusi tik du kartus.
Iš mūsų nedidelės, jaukios tėvynės žvelgiant, lengva patikėti, kad Europos Sąjungos galia yra kone begalinė, kad jei tik Europos Sąjungos valstybės sugebėtų sutelkti politinę valią – tai galėtų įgyvendinti bet ką. Toks požiūris yra ne tik faktiškai neteisingas, tačiau ir pražūtingas, nes neatsitiktinai pagrindinė europinė tema šiandienos Europos Sąjungoje yra ne tai, ką daryti su Sąjunga, tačiau kaip išsaugoti jos esamą galią.
Švęsdami mūsų 20-ies metų gimtadienį, mes turime pasirinkimą. Arba patogiai užsidaryti gražiose statistinėse lentelėse, kurias paminėjau teksto pradžioje, matyti tik BVP augimą, naiviai viliantis, kad net jei Europos Sąjunga ir toliau stagnuos – mes kažkokiu stebuklingu būdu ir toliau augsime, džiaugsimės mums patogiais sprendimais ir skųsimės mums nepatinkančiais, ar pagaliau imsimės mums ligšiol atrodžiusių pernelyg ambicingų tikslų – pačios Europos Sąjungos augimo, transformacijos ir plėtros klausimų.
Tad sulaukę šio puikaus gimtadienio – pasiraitokime rankoves ir pradėkime daryti tai, ką Europa paskutinius 70 metų darė geriausiai – griovė sienas ir tvirtino pamatus, o ne atvirkščiai.
